Stambulo konvencija. Ką daryti?

Sunkiai išgyvenu šį laiką, kai visuomenėje vyksta susipriešinimas dėl Stambulo konvencijos. Mano nuomone, ir viena, ir kita pusė yra savaip teisi ir savaip klysta. Stambulo konvencija nėra nei labai gera, nei labai bloga, tiesiog, su jos nešama nauda ateina ir tam tikrų rizikų, kurias būtų teisinga vienokiu ar kitokiu būdu suvaldyti. Mano asmeninė nuomonė apie rizikas ir jų dabartinį valdymo būdą plačiau išdėstyta straipsnyje Apie Stambulo konvenciją, rizikų valdymą, ragus ir kanopas.

Dėl ko man kyla nerimas, tai kad valdydami rizikas dabartiniu, aklo priešinimosi būdu, mes, kaip tie pelėdžiukai, tiesiog atidėliojam viską rytojui. “Neratifikuokim, mama, tuoj, ratifikuosime rytoj!” Jeigu dabar ir pasieksim savo, jei konvencija nebus priimta dabar, tai nereiškia, kad šis klausimas negrįš po kurio laiko. Ir tada turėsim išgyventi visą šitą purvą vėl ir vėl, kol pasipriešinimas išsikvėps, panašiai, kaip buvo su Gay pride paradais. Mažiausiai norėčiau, kad tokia situacija, kaip dabar, kadanors kartotųsi. Tai gal galima būtų pagalvoti apie sprendimus, kurie tenkintų abi puses ir galėtume pagaliau užmiršti šitą klausimą?

Kokie galimi sprendimai?

Daugelis siūlo papildyti vietos teisės dokumentus, jeigu juose trūksta kažko, kas yra įtraukta į Stambulo konvenciją. t.y. priimti Lietuvos Konvenciją, išmetus visas dviprasmybes, kurios Stambulo konvencijoje kelia nesusipratimus. Bet su tuo nesutiks daugelis suinteresuotų šalių, nes konvencijos ratifikavimą lydi milijonai, skirti jos įgyvendinimui, niekas nenorės jų prarasti, o be jų gal ir konvencijos nuostatų įgyvendinimas iš tiesų būtų ribotas.

Tai gal galėtume rinktis kelią, panašų į tą, kuriuo ėjo Vokietija – savo įstatymus pirma pritaikyti prie konvencijos standartų ir tik tuomet ją ratifikuoti. Jeigu tai sugebėtume padaryti taip, kad būtų išsklaidytos visos dviprasmybės, galbūt pavyktų rasti sprendimą, priimtiną abiejoms pusėms? Tam reikėtų sutvarkyti bent kai kuriuos iš šių sumaištį keliančių neapibrėžtumų:

  • Apibrėžti, kas yra diskriminacija, kas nėra, kas yra smurtas, kas nėra ir pan., kad nereikėtų visų šių dalykų išaiškinimo palikti teismams, kuriuose, kaip žinome, svarbų vaidmenį dažnai vaidina tai, kokio lygio advokatus geba pasisamdyti viena ir kita pusė.
  • Išaiškinti, kad istorinis paveldas, literatūra ir tautosaka nėra tai, ką turėtume galėti cenzūruoti konvencijoje įtvirtintais nediskriminavimo ar smurto prevencijos pagrindais, net kai ten galima aptikti tekstų, “kurie paremti idėja, kad moteris yra nepilnavertė, arba stereotipiniais moterų ir vyrų vaidmenimis”.
  • Apibrėžti, kad norminės kalbos žodžiai ir išsireiškimai negali būti laikomi nei smurto, nei diskriminavimo dalyku. Na turiu omeny kad nebūtų galima pradėti kabinėtis maždaug o kodėl šitas žodis yra vyriškos giminės, o ne moteriškos? Gal reikėtų sukurti kokią trečią, non-binary giminę? O kodėl vyrai veda, o moterys išteka, gal čia diskriminacija? Beje, JAV buvo skandalas, kai kažkokiam kongresmenui pasirodė korektiška šalia Amen pasakyti ir Awomen, tiesa, jis dėl to buvo išjuoktas, bet na neturėtume net diskutuoti dėl tokių dalykų, nes energija tada yra nukreipiama visai ne ten, kur neštų ne sumaištį, o kokią nors naudą.
  • Taip pat turėtų būti aišku, kad visais atvejais nuodėmę, tokią, kaip ją supranta nesvarbu kuri religija, šią religiją išpažįstantiems žmonėms yra galima vadint nuodėme, darant tai pagarbiai, su užuojauta, taktiškai, vengiant kaip nors neteisingai ką nors atstumti.
  • Turėtų būti aišku, kad konvencija neturi galios prieš Bažnyčios teisę, ir tai, kad, pavyzdžiui, moterys negali priimti Kunigystės sakramentų negali būti traktuojama kaip diskriminacija, kurią reikėtų naikinti.
  • Taip pat turėtų būti aiškiai deklaruota, kad gyvybė yra vertybė ir jos saugojimas negali būti traktuojamas kaip smurtas.
  • Gal būtų verta kiek skirtingai traktuoti realų, fizinį smurtą bei menamą/psichologinį/ekonominį, kartais ir seksualinį smurtą. Atrodytų logiška, kad dalykai, kurie yra aiškūs ir nedviprasmiški būtų vertinami skirtingai, nei tie, kurie yra labai slidus reikalas ir kelia ne saugumo, o priešingus jausmus.
  • Nustatyti amžiaus ribas, kada kokią informaciją švietimo programose galima pateikti vaikams. Būtų verta išskirti, kada turi būti mokoma apie toleranciją, kada apie romantišką meilę, o kada – apie lytinius santykius, ir kad bet koks šviečiamasis turinys neturėtų būti bereikalingai seksualizuotas.

Tikiu, kad apibrėžus tokius dalykus, konvencijos grėsmė visų akyse sumažėtų, ir nekiltų tokio didelio pasipriešinimo jai. Ar tai padaryti būtų įmanoma? Ar tai būtų priimtina abiems pusėms? O gal tai nieko iš esmės nepakeistų? Kviečiu diskusijai 🙂

Pasidalinkite:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *