Apie Stambulo konvenciją, rizikų valdymą, ragus ir kanopas

Ilgai valdžiausi nepasisakydamas Stambulo konvencijos tema. Matydamas, iki kokio lygio nusirito mūsų diskusijos, beigi savo vyskupo paragintas[1], pasistengsiu pasidalinti savo abejonėmis dėl abiejų pusių teisumo. Šio įrašo tikslas nėra apginti kurią nors pusę, noriu tik pabandyti atkreipti dėmesį į tai, kad ne būtinai viskas yra taip, kaip atrodo, ir kad aršus savo nuomonės gynimas, remiantis vienpusiška informacija, gali turėti efektą, kuris pradžiugins ne Tėvą danguje, o raguotą poną apačioje.

Stovėkime tiesoje

Mes, krikščionys, savo bendruomenėse labai dažnai girdime raginimą stovėti tiesoje, nepasiduoti spaudimui, pasaulio dvasiai ar kokioms nors baimėms, ir tvirtai, bet su meile, skelbti tiesą. Suprantama, kad kiekvienas tą darome pagal savo supratimą ir sąžinę.

Mano supratimu, Jėzus yra tiesa, ir tai yra tas pagrindinis dalykas, tas ramstis, kuris nekelia abejonių. Iš to seka, kad ir Katalikų Bažnyčios katekizmas yra tiesa, o iš to seka, kad homoseksualūs veiksmai bei savo kūno nepriėmimas tokio, kokį jį sukūrė Dievas, yra nuodėmės. Lygiai kaip ir santuoka po ištuokos, kontracepcija, homofobija[2], arba kad ir nelegalių filmų žiūrėjimas. Apie tai galime šnekėti garsiai ir neabejoti, kad stovime tiesoje, nes tai yra neatskiriama mūsų tikėjimo dalis, ir niekas negali to paneigti. Tiesa ir tai, kad švelnus žmonių nukreipimas amžinojo gyvenimo kryptimi yra meilės išraiška. Todėl neturėtume tylėti ir bijoti prasitarti apie tai, kad homoseksualūs santykiai neveda į dangaus karalystę, tačiau susilaikymas – veda. Kuriuo keliu eiti yra kiekvieno žmogaus pasirinkimas, mes negalime jėga priversti žmonių rinktis Gyvenimą. Juo labiau, kad daugeliui tokia kova gali būti per sunki, kas gali vesti net ir į seksualinius nusikaltimus, o Jėzaus jungas juk yra švelnus, našta – pakeliama, Dievas nenori užkrauti mums didesnių naštų, negu mes galime pakelti, tai ar nebus taip, kad tai, kas nepakeliama, nėra iš Dievo?

Mano manymu, su Stambulo konvencija ateinančios grėsmės gali pasireikšti, gali ir nepasireikšti, tačiau mūsų dabartinė kova prieš konvenciją jau dabar neabejotinai daro rimtą žalą visuomenei ir Bažnyčiai.

O kai pradedame kalbėti apie tai, kaip turime elgtis su tais, kurie gyvena nuodėmėje, kaip tokį gyvenimą įforminti įstatymuose, viskas pasidaro dar daug sudėtingiau. Kai kalba pasisuka apie įstatymus ir teisę, man atrodo natūralu, kad remiamasi yra mokslo, o ne Bažnyčios nuomone. Nes tai, kas galioja tikintiesiems, nebūtinai galioja netikintiems, visuomenei negalime taikyti tų pačių standartų, kurie yra taikomi Jėzaus mokiniams ir sekėjams. O štai kai kalba eina apie mokslą, viskas pasidaro dar sudėtingiau, ir kyla rimtų abejonių, ar tai, kuo remdamiesi raginame stovėti tiesoje, yra tiesa.

Vienpusė informacija

Yra daugybė medžiagos, rodančios, kad kraštutinai konservatyvi pozicija lytiškumo klausimais ne visada yra moksliškai pagrįsta. Yra daugybė kritikos tyrimams, kuriais mes bandome paremti savo poziciją, daugelis jų yra kaltinami šališkumu ir duomenų iškraipymu. Tai ar mes tikrai galim jaustis ramūs, kad matome pilną paveikslą? Ar mes galime aklai pasitikėti viskuo, ką sako bet kas iš mūsų stovyklos, o priešininkų argumentus automatiškai priskirti propagandai?

Na, įsivaizduokit, kad rinkdamiesi kokią nors prekę, skaitytumėt vien neigiamus atsiliepimus apie ją. Ar tada kada nors ką nors iš vis nusipirktumėt? Arba kokiam pincetas.lt nagrindėdami atsiliepimus apie gydytojus, jeigu skaitytume vien neigiamus atsiliepimus, ar nepradėtume apskritai vengti bet kokių apsilankymų pas gydytojus? Greičiausiai labai greitai išmoktume gydytis, naudodamiesi google, tuoj pat viską sužinotume apie skiepus ir eitume kitus mokyti, kuria vakcina reikia skiepytis, kuria ne, ar, geriausia, nesiskiepyti visai.

Žinau, kad dalindamasis savo pozicija vaikštau plonu ledu. Greičiausiai neįtiksiu nei vienai, nei kitai pusei, bet aš ir neturiu tikslo kam nors įtikti. Galbūt kažkas atpažins manyje piktąją dvasią, ir užsiblokuos bet kokiai informacijai, kuri neina išvien su “teisinga” nuomone. Ilgai tai svarsčiau maldoje, ir atsakymą gavau štai kokį – ar gi velnias gali norėti, kad mes kažką naujo sužinotume? Argi jo interesas yra mūsų išprusimas, susipažinimas su įvairiomis nuomonėmis ir jų įvertinimas pagal savo patirtį ir sąžinę? Kai buvau mokomas krikščionybės tiesų, lektoriai labai drąsiai ragino eiti ir domėtis, tikrinti faktus, skaityti įvairiausias nuomones, nes nuoširdus domėjimasis tuo, kas yra tiesa, negali vesti nuo tiesos. Atrodo, taktika pasiteisino 🙂 Tuo tarpu šiais jautriais, su lytiškumu susijusiais klausimais jau pasigirsta raginimų patylėti, pagalvoti, prieš kalbant, prieš domintis, nes gi mokslas yra lengvai pasiduodantis ideologiniams vėjams ir gali suklaidinti. Tikiu, kad yra daugybė krikščionių, kurie nepritaria dabartinei Bažnyčios kovai prieš Stambulo konvenciją, ir ši kova juos tolina nuo Bažnyčios. Todėl jaučiu pareigą pareikšti nuomonę, kad būnant net ir aktyviu krikščionimi nėra privaloma būti prieš Stambulo konvenciją arba lyčiai neutralią partnerystę.

Mano nuomone, velnias nėra toks kvailas, kad veiktų tik per kažkurią vieną visuomenės grupę. Jis veikia ir per vienus, ir per kitus, o jo pagrindinė taktika yra “skaldyk ir valdyk”.

Čia skirtingi poliai gali būti įvairūs – politinė dešinė vs kairė, konservatyvumas vs liberalumas, LGBT propaganda vs “krikščioniška” propaganda ir pan. 🙂

Reikia pripažinti, kad jeigu ir yra kažkokia tiesa prieštaringais klausimais, tai ją tik vienas Dievas žino. Na ir mes sužinosime, bet tik tada, kai susivienysime su Juo amžinajame gyvenime. Tuo tarpu kai mes esam įsitikinę, kad žinom tiesą, o tie, kas mano kitaip – klysta ir yra tamsuoliai (įdomus dalykas, kad taip mano abi pusės!) ir kai nesiklausydami kitos pusės argumentų bandom aklai tempti viską tik į savo pusę, dargi nesivaržydami kartais “vardan kilnaus tikslo” kažką nutylėti, kažką sutirštinti, kažkur sužaist ant emocijų, mano manymu, dirbame išvien su ragais ir kanopomis. Nes kas gi gali būti parankiau ponui apačioje, nei suskaldyti visuomenę į dvi dalis, kiekvieną jų kuo labiau nutolinti nuo tiesos, ir mėgautis, stebint jų susipriešinimą?

Sąmokslo teorijos

Pasiskolinau iš https://www.wired.com/story/wired-guide-to-conspiracy-theories/

Iš tiesų, labai dažnai galima pastebėti, kad nepasitikėjimas gimdo nepasitikėjimą. Kodėl gi tie, kas tiki, kad mokslu negalima pasitikėti lytiškumo klausimais, turėtų juo pasitikėti pandemijos klausimais? Jeigu Big Pharma gali stovėti už genderizmo ideologijos, kodėl tada ji neturėtų stovėti už Covid-19 viruso?

Mus pagrįstai piktina ir žemina, kai Stambulo konvencijos priešininkai yra lyginami su plokščiažemininkais. Tai yra nesulyginami dalykai – kvailystė, neturinti jokio pagrindo, ir argumentuota nuomonė apie grėsmes, galinčias kilti iš nepakankamai aiškiai suformuluotų didelę teisinę galią turinčių tarptautinių dokumentų.

Tačiau panagrinėkime, kodėl gi kyla tokios asosiacijos – kokie gi yra daugumai sąmokslo teorijų bendri bruožai?

  • Negalima pasitikėti “meinstrymu”, “establišmentu”, tradicine žiniasklaida ir visokiais ten Landsbergiais;
  • Visas pasaulis yra apkvailintas, ir tik maža dalis “praregėjusiųjų” mato tiesą;
  • Mokslas yra nepatikimas, lengvai nuperkamas, pasiduodantis ideologiniams vėjams;
  • Žaidimas stipriomis emocijomis, kad vyksta kažkas ypatingai baisaus, kone pasaulio pabaigą žadanti retorika;
  • Dalis tiesos, arba bent jau kažkokie pakankamai įtikinamai pateikti netikri faktai, ant kurių paremta visa sąmokslo teorija;
  • Dažniausiai esti pakankamai rimtai atrodančių, protingų, galingų veikėjų, save pristatančių susijusios srities ekspertais, kurie kursto konkrečią sąmokslo teoriją. Kartais juos motyvuoja konkreti finansinė arba politinė nauda, bet gali būti, kad jie ir tikrai tiki tuo, ką šneka.

Matom, kad daugumą šių bruožų atitinka pasipriešinimo skiepams, 5G, suplanuoto Covid-19 viruso ir kitos teorijos. Šiuos kriterijus atitiktų ir Garliavos skandalas, taip pat Žemės referendumo organizatorių skleistos baimės.

Tačiau reikia pastebėti, kad ne visos sąmokslo teorijos yra netiesa. Pavyzdžiui, XX a. 8-ajame dešimtmetyje JAV įvyko toks Votergeito skandalas, kurio metu paaiškėjo, kad, atrodytų, neįtikėtinos spekuliacijos apie aukštų pareigūnų machinacijas, kurios šiaip atitiktų visus sąmokslo teorijų požymius, yra gryna tiesa.

Tenka pripažinti, kad bent dalį šių sąmokslo teorijoms bendrų kriterijų atitinka ir tai, kas yra skelbiama Stambulo konvencijos priešininkų. Tai paaiškina, kodėl šios stovyklos atstovai yra lyginami su plokščiažemininkais ir šis klausimas kelia tokį susipriešinimą visuomenėje. Tačiau atitikimo sąmokslo teorijų požymiams neužtenka tam, kad būtų galima teigti, kad priešininkai nėra teisūs.

Stambulo injekcija

Šiuo metu Stambulo konvenciją yra ratifikavusios 34 šalys

Kiek man pavyko susidaryti vaizdą, pagrindiniai prieštaravimai dėl Stambulo konvencijos kyla dėl šių priežasčių:

  1. Socialinė lytis (gender). Jeigu tikrasis Stambulo konvencijos tikslas būtų moterų apsauga, tuomet lyties kaip socialinio konstrukto idėja nebūtų iškilusi konvencijoje arba bent jau būtų leista ją pakeisti biologinės lyties sąvoka.
  2. Nesusipratimai, kylantys iš nevienareikšmio supratimo, kas yra diskriminacija. Ar nediskriminavimo pagal seksualinę orientaciją ir/ar socialinę lytį reikalavimas reiškia, kad bažnyčia turės pradėti tuokti homoseksualias poras, o mes būsim priversti kiekvieną užsinorėjusį laikyti tuo, kuo jis iš tikrųjų nėra, tai yra, meluoti?
  3. Nesusipratimai iš konvencijoje esančio plataus smurto apibrėžimo. Ką reiškia “smurtas prieš moteris <..> reiškia visus smurto dėl lyties veiksmus, kurie <..> galimai lemia <..> psichologinę ir ekonominę žalą ir nukentėjimą moterims”? Ar pagal tokį apibrėžimą gimdymas ir vaiko auginimas yra smurtas prieš moterį? Ar raginimas nesidaryti aborto yra smurtas prieš moterį? Ar priėmus konvenciją Krizinio nėštumo centras turės stabdyti veiklą?
  4. Baimė dėl tradicinių vertybių naikinimo. Čia turbūt šita vieta: Šalys privalo imtis reikiamų priemonių skatinti socialinių ir kultūrinių moterų bei vyrų elgesio modelių pokyčius siekiant panaikinti išankstinę nuomonę, papročius, tradicijas ir visus kitus veiksmus, kurie paremti idėja, kad moteris yra nepilnavertė, arba stereotipiniais moterų ir vyrų vaidmenimis.
  5. Švietimas, konvencijos nuostatų įgyvendinimas per švietimo programas mokyklose ir darželiuose. Ar mano vaikai priėmus konvenciją turės būti mokomi apie dviejų princų meilę ir lyties pasirinkimą?

Reikia pripažinti, kad mes nežinome, ar tikrai su ja ateis visi tie baubai, kuriais esame gąsdinami, tačiau mes nesivaržome viso to pateikti kaip neginčijamos tiesos. Į dalį šių klausimų atsakymai man atrodo lengvesni, į kitus – ne tokie lengvi. Bet tam, kad būtų galima į juos atsakyti, reikia panagrinėti keletą susijusių sąvokų.

Kas yra diskriminacija?

Žmogaus teisių gidas rašo, kad diskriminacija įvyksta tada, kai asmuo neteisingai, be objektyvios priežasties, yra traktuojamas kitaip tik dėl to, kas jis yra. Diskriminacija atsiranda tada, kai asmens individualūs įgūdžiai, gebėjimai ir aplinkybės nėra vertinami individualiai, o vietoj to vadovaujamasi neigiamu požiūriu ir stereotipinėmis prielaidomis, kurios yra pagrįstos asmens bruožais, tokiais kaip rasė, tautybė, religija ar tikėjimas, lytis, lyties tapatybė, kalba, seksualinė orientacija, negalia, amžius ar kita.

Jeigu norisi plačiau, tai detaliausias paaiškinimas apie diskriminaciją, kurį man pavyko rasti anglų kalba, ir kuris yra arčiausiai to, su kuo mums gali tekti susidurti, yra švedų Diskriminacijos akto aprašymas.

Iš esmės nediskriminavimo politika reiškia, kad, pavyzdžiui, darbdavys negali nepriimti į darbą (arba atleisti iš jo) žmogaus vien dėl to, kad jis yra homoseksualus ar translytis, bet pagal visas kitas darbui svarbias asmenines savybes yra tinkamas, arba net pranašesnis už savo konkurentus. Žinoma, visada atsiranda piktnaudžiavimo atvejų, bet iš principo sakyčiau, kad toks reikalavimas yra geras irgi krikščioniškas – visi mes esame Dievo akyse lygūs.

Kontraversiškesni yra kai kurie atvejai, susiję su translyčiais asmenimis ir dušais/tualetais bei sportu. Šitais klausimais diskusija yra plati, bet jeigu nediskriminavimo pagal socialinę lytį reikalavimas išsispręstų tuo, kad visuose tualetuose/dušuose/persirengimo patalpose atsirastų uždaros kabinos nenorintiems demonstruotis savo turtais prieš kitus, kad ir tos pačios lyties asmenis, tai tokias pasekmes vertinčiau teigiamai. Nes nelabai suprantu, koks skirtumas, ar visi vienoje patalpoje esantys asmenys yra tos pačios lyties, ar ne, kodėl apskritai egzistuoja patalpos, kuriose yra neužtikrinamas privatumas? O jeigu jis būtų užtikrintas visur, kur tenka apsinuoginti, kaip kad yra pvz. baseinuose, kur visos – ir vyrų, ir moterų, spintelės yra vienoje patalpoje, bet persirengimui yra skirtos privačios kabinos, tai koks skirtumas, kuo save laiko šalia esantys asmenys?

Dėl sporto, tai jau tos situacijos, kur vyrams leidžiama rungtis su moterimis yra mažiau suprantamos. Mano manymu, sporto varžybose turėtų būti rungiamasi pagal biologinę lytį, naiviai tikiuosi, kad su laiku tai tokiu būdu ir išsispręs.

Na o dėl to, kad translyčius asmenis tektų vadinti taip, kaip jie pageidauja, tėvams pripažinti jų translytiškumą, dėl visokių lyties keitimo operacijų įteisinimo ir pan. dalykų yra vėlgi atskira ilga tema, nenoriu plėstis, kiek vėliau dar trumpam grįšiu prie to.

Kas yra neapykantos kalba?

Žmogaus teisių gidas rašo, kad neapykantos kalba yra bet kokia neapykantos ir prievartos, nukreiptos į asmenį ar jų grupę, kurstymo, skleidimo ar pateisinimo forma, pagrįsta tam tikrais požymiais, pavyzdžiui, lytimi, lytine orientacija, rase, etnine grupe, tautybe, kalba, socialine padėtimi, religija ar kitais įsitikinimais. Skirtumas tarp to, kas gali ir negali būti laikoma neapykantos kalba, yra labai nedidelis.

Atskiriant neapykantos kalbą nuo teisėtų viešųjų diskusijų, reikia atsižvelgti į šiuos principus:

  • tam tikrų teiginių turinį
  • kontekstą, kuriame tai buvo išreikšta
  • šių teiginių autoriaus tikslą
  • kaip auditorija suvokė šiuos teiginius

Žodžiu, svarbu yra ne tik kas sakoma, bet ir kaip sakoma. Tai jeigu tiesa yra sakoma su meile, kaip ir turėtų elgtis krikščionys, vargu ar juos būtų galima apkaltinti neapykantos kalba. Tačiau kai tam tikra visuomenės grupė yra su pasibjaurėjimu išvadinama iškrypėliais, tai tenka už tokius žodžius atsakyti. Savo šventėjimo kelyje visi turime išmokti elgtis pagarbiai, su užuojauta, taktiškai, vengti kaip nors neteisingai juos atstumti, kaip ir įpareigoja Katalikų Bažnyčios katekizmas.

Kas yra smurtas artimoje aplinkoje?

Žmogaus teisių gidas rašo, kad smurtas artimoje aplinkoje suprantamas kaip bet koks fizinis, seksualinis, žodinis, emocinis, ekonominis smurtas, kai smurtiniai veiksmai yra padaromi esant santykiams tarp partnerių.

Turiu pripažinti, kad nelabai kas paaiškėjo, bet panašu, kad ta smurto sąvoka konvencijoje nėra kažkokia išskirtinė, panašiai smurtas yra apibrėžiamas ir kitur, na tik ta sąvoka “galimai lemia” gal kelia šiek tiek sumaišties. Šiaip ar taip, vertinant esamus teisinius precedentus bei konvencijos “dvasią”, panašu, kad saugoma būtų labiau nuo priverstinių abortų, negu nuo priverstinių gimdymų. Bet kaip viskas gali pasisukti – nežinau, gal ir yra tiesos tame, kad esant tokiems neapibrėžtumams teismuose laimi tas, kuris gali pasisamdyti brangesnį advokatą.

Tai kaip su ta konvencija?

Na, tai grįžtant prie aukščiau įvardintų nesusipratimų dėl konvencijos. Kodėl joje yra įtraukta socialinė lytis, ir kodėl negalima jos iš ten pašalinti ar pakeisti į biologinę lytį man yra visiškai aišku. Na kas būtų per dokumentas, jeigu jame būtų rašoma mažadaug diskriminuot negalima jokiu pagrindu, išskyrus socialinės lyties, tie išsigimėliai tai tegul neturi darbų, būna neaptarnaujami niekur, ir apskritai, nesirodo viešumoje. Na, nekrikščioniška būtų, nors tu ką. Juoba, konvencijos šalininkai teigia, kad lytį, kaip veikiamą tiek socialiai, tiek kultūriškai supranta ir daugybė kitų tarptautinių dokumentų, prie kurių Lietuva jau yra prisijungusi: Jungtinių Tautų Konvencija dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims, Jungtinių Tautų Pekino deklaracija ir Pekino veiksmų platforma ir kt. Patikrinau, tai, pavyzdžiui, Pekino deklaracijoje žodis “gender” yra minimas 219 kartų. O į Europos Žmogaus Teisių Teismą tai jau tikrai, kad galima kreiptis dėl bet kokios formos diskriminavimo, nepriklausomai nuo to, ar konvenciją ratifikuosime, ar ne.

Dėl tradicijų taip pat daugmaž aišku – konvencijoje parašyta, kad naikinamos turėtų būti tik smurtinės tradicijos. Būna, kad smurtaujantys vyrai sugeba pateisinti žmonos mušimą šv. Rašto žodžiais – maždaug o ko ji, mažatikė, manęs neklauso? Tai konvencija sako, kad religija negali būti pagrindas smurtui. Arba jeigu tradicija sako, kad moteris už vairo – mirtis ant ratų, tai tokie “tradiciniai” posakiai turėtų būti naikinami. Kol kas man tinka. Einant į kraštutinumus, gali atsirasti neapibrėžtumų, pavyzdžiui, ar daina “paduok, sesute, kardą” nėra ir smurtinė, ir kupina lyčių stereotipų, kuriuos reikėtų naikinti? Ar apskritai visa tautosaka, klasikinė literatūra netaptų jautresnių aktyvistų puolimo objektu, nes ten gi pilna smurto ir stereotipinių vaidmenų?

O dėl kitų punktų – nežinau. Konvencijos šalininkai teigia, kad nieko ten tokio, ko bijoma, nėra ir nebus, kad viskas konvencijoje yra susiję tik su smurtu ir nėra jokių grėsmių nei šeimos vertybėms, nei tradicijoms, na, nebent tos vertybės ar tradicijos būtų smurtinės. Ir šie jų argumentai, išdėstyti oficialiame Europos Tarybos aiškinamajame rašte, visai įtikinami. Nenorėčiau tikėti, kad Europos Taryba gali sau leisti taip įžuliai meluoti, o kas, jei ne jie, geriausiai žino, apie ką yra konvencija? Konvencijos priešininkai teigia, kad čia gražia kova prieš smurtą yra pridengti genderizmo, radikalaus feminizmo tikslai, žodžiu, toks Trojos arklys, ir tam, kad jį atpažintum, neužtenka paskaityti konvencijos, nes nu gi paslėpta viskas. Tų ideologijų ne visada priimtinus rezultatus matome vakarų pasaulyje ir nenorime, kad atsirastų bet kokių prielaidų situacijai judėti šia linkme ir pas mus, todėl ir priešinamės, kaip tik galime. Nu ir negaliu pasakyt, kad kas nors būtų labai blogai su tokia pozicija.

Nes kas gi gali būti parankiau ponui apačioje, nei suskaldyti visuomenę į dvi dalis, kiekvieną jų kuo labiau nutolinti nuo tiesos, ir mėgautis, stebint jų susipriešinimą?

Jeigu Jums atrodo, kad Stambulo konvencija ar kiti nediskriminavimo dokumentai saugo tik vieną visuomenės grupę, o Jūsų – ne, tai nėra tiesa. Taip, ji nesaugo pavienių asmenų, kurie, pavyzdžiui, dėl savo asmeninių savybių buvo įžeisti ar kaip nors nukentėjo. Nediskriminavimo politika saugo jautrias visuomenės grupes, kurių atžvilgiu diskriminacija yra problematiškas, paplitęs reiškinys. Bet tarp šių visuomenės nediskriminavimo pagrindų lygiavertiškai su lytine orientacija ar tapatybe yra įrašyta ir religijos laisvė. Taigi, konvencija saugo ir Jūsų tikėjimą. Ir kai kažkas išvadina visus kunigus pedofilais, jis gali būti paduotas į teismą lygiai taip pat, kaip ir kažkas kitas, išvadinęs homoseksualus iškrypėliais. Tik kad kunigai nėra tokie aršūs, tai teisminių procesų paprastai nėra linkę inicijuot. Tačiau esmė ta, kad Jus ir Jūsų tikėjimą konvencija saugo lygiai tiek pat, kaip ir kažkieno kito seksualinę orientaciją ar lytinę tapatybę.

Rizikų valdymas

Kadangi man nepakanka duomenų vienareikšmiškai atsistoti į kažkurią pusę, situaciją vertinu remdamasis rizikų valdymo metodika. Trumpai tariant, kiekvienu atveju reikia vertinti rizikos pasireiškimo tikimybę ir poveikį, ir pagal tai imtis atitinkamų veiksmų. Jeigu tikimybė, kad rizika pasireikš, yra didelė, ir poveikis didelis, riziką būtina valdyti. Jeigu tikimybė ir nedidelė, bet poveikis didelis, arba atvirkščiai – taip pat verta imtis kažkokių veiksmų siekiant, kad rizika nepasireikštų arba poveikis būtų mažesnis. Na, o jeigu nei tikimybė, nei poveikis neatrodo dideli, ką nors daryti nėra itin prasminga.

Šioje situacijoje tas tikimybes ir poveikius kiekvienas vertiname pagal savo patirtį ir vertybinius įsitikinimus. Negali stebėtis, kad žmonės, kuriems šių rizikų tikimybė ir/ar poveikis atrodo dideli, imasi atitinkamų veiksmų – Viešpatie, laimink juos, reikia, kad kažkas atstovautų šią poziciją, kitaip nukryptume į kraštutinumus. Tik Dieve padėk tai daryti pagarbiai ir nepuolant į radikalumą. Džiaugiuosi, kad pagrindiniams šio fronto kariams pavyksta išsilaikyti konstruktyvios diskusijos rėmuose. Tik, mano nuomone, nuo visokių atvirai neapykantą kurstančių humoristų ir kitų viešai nuskambėjusių neapykantos kalbos atvejų tai reikėtų oficialiai atsiriboti, kitaip visuomenės akyse mes su jais susitapatinam, tuo didžiai pradžiugindami poną apačioje.

Aš asmeniškai, nors ir pripažįstu, kad rizikų yra, jas vertinu kaip nedideles. Pabandysiu paaiškinti, kodėl. Kad tikimybė man atrodo nedidelė lemia mano alergija sąmokslo teorijoms. Kadangi kovoje prieš Stambulo konvenciją atpažįstu sąmokslo teorijos bruožų, mano patirtis man sako, kad greičiausiai tai nevirs realybe. Tiksliau, jeigu ir sulauksim to, ko bijo konvencijos priešininkai, tai, man atrodo, ne dėl konvencijos, o greičiau jau dėl padorumo ribas peržengiančio pasipriešinimo. Nes jeigu konvencija tikrai yra tik apie smurtą, o šitoks šaršalas sukyla dėl joje minimo žodžio “gender”, tai įsivaizduokit, kaip įtikinamai atrodys įvairių visuomeninių organizacijų paraiškos finansavimui veiklų, orientuotų į diskriminacijos mažinimą. Ir jų veiklos jau bus nukreiptos ne į smurtą prieš moteris, o tiesiogiai į diskriminaciją. Nemanau, kad konvencijos priešininkai būtų tuo patenkinti.

Grėsmė mūsų vaikams

Na o didžiausias ir jautriausiais poveikis matyt reiškiasi per tai, ko bus mokomi mūsų vaikai. Reikia pripažinti, kad tikrai tėvai labai retai kada yra pajėgūs tinkamai šnekėtis su savo vaikais lytiškumo temomis. Reikia pripažinti, kad “tradicinis” tėvų požiūris labai dažnai neveda ir į tai, į ką mus kviečia Kristus – pagarbiai elgtis su visais žmonėmis. Tai pats faktas, kad vaikai būtų mokomi nesmurtinio elgesio, tolerancijos, taip pat kad ir būtų supažindinami su realybe, kad pasaulyje egzistuoja pačių įvairiausių žmonių ir nė vieno iš jų neturėtume žeminti ar smerkti, man yra priimtinas. O tai, kad yra rizikų, kad mokymo programose bus neapsieita be nepriimtinų kraštutinumų (nors, atsižvelgdamas į tai, kad esam pakankamai konservatyvi visuomenė, vertinčiau šią riziką gan vidutiniškai), bet ją valdyti man atrodo teisingiau ne iš esmės priešinantis viskam, kas gali sudaryti tam prielaidas, bet kitais būdais.

Aš asmeniškai stengiuosi rodyti vaikams pavyzdį, kuris nenutolintų jų nuo tradicinės šeimos, kad tradicija jiems nekeltų blogų asociacijų, stengiuosi pats papasakoti apie dalykus, kuriuos bijau, kad netinkamai papasakos kiti, įskaitant lytiškumą, žmonių įvairovę, pagarbą jiems visiems ir pan. Tai jeigu jiems mokykloj ir bus pasakojami man nepriimtini dalykai, mano vaikai jau bus apie juos girdėję, ir tikiuosi, kad jiems nebus jokio šoko. Žinoma, problema gali būti tame, kad mokyklose jiems norima viską papasakoti per anksti. Bet jeigu aš ir nespėsiu pirmas jiems kažko paaiškinti, noriu tikėti, kad jie nebijos man visko pasipasakoti ir pasiklausti manęs apie dalykus, kurių jie nesupranta, o aš sugebėsiu jiems tinkamai viską paaiškinti. Tai todėl nebijau.

Daugiau apie tai, ko reikėtų, kad konvencijos reikalavimai neatrodytų tokie baisūs, rašiau straipsnyje Stambulo konvencija. Ką daryti?

Jeigu dar galutinai neatsibodau, galiu pailiustruoti situaciją iš savo patirties. Mano vaikai nuo pat mažumės žaisdami vis būdavo tuo, kas jiems labiausiai patinka. Buvo pelytės, buvo arkliukai, daug kuo buvo. Kažkokiam dalykui padarius didesnį įspūdį ar sužavėjus, jie tuo dalyku ir nori būti, tuo jie ir prašo būti vadinami. Kaip ir viskas gerai, niekam nekyla didelių prieštaravimų vadinti vaikus įvairiais gyvūnais. Tačiau kažkuriuo metu atsitiko taip, kad visi gyvūnai pasidarė moteriškos giminės, o kartais ir tiesiog – aš mergytė. Na ir ką, atrodytų, lygi vieta, bet dėl visų mus supančių baimių, situacija tampa sudėtinga. Seneliai tai pamatę, ko ne panikoj. Sako, neleiskit, čia baisu, pavojinga, dar ims ir susitapatins, patys kai tik išgirsta tapatinantis su moteriška lytimi, ima piktintis, aiškintis, kodėl čia jis taip sako, juk jis berniukas, o ne mergaitė, ir pan. Mes bandom juos raminti – taigi vaikai būna tuo, kas jiems labiausiai patinka. Argi norėtumėt, kad jiems nepatiktų mergaitės?

Mano supratimu, velnias nėra toks kvailas, kad veiktų tik per kažkurią vieną visuomenės grupę. Jis veikia ir per vienus, ir per kitus, o jo pagrindinė taktika yra “skaldyk ir valdyk”.

Klausimas, kas būtų, jeigu nediskriminavimo politikos aplinkoje jie būtų ėję į darželį, ir tai pamačius uoli auklėtoja būtų nukreipus juos pas uolų gydytoją, ar jis nebūtų galėjęs jiems diagnozuoti lyties disforijos? Gali būt, kad galėtų. Kaip tada turėtume elgtis? Manau, kad ir toliau būtume turėję elgtis taip, kaip elgėmės mes, bet negalėtume elgtis taip, kaip elgėsi seneliai. Noriu tikėti, kad už visų ideologinių kraštutinumų slepiasi iš esmės krikščioniškas reikalavimas priimti žmogų tokį, koks jis yra. Na ir ką, vaikai būtų išaugę šį etapą lygiai taip pat, kaip išaugo dabar. O jeigu išaugę nebūtų, vadinasi, problemos būta gilesnės, nei tik žaidimas, prisireiktų daug maldos ir švelnaus rūpesčio, bet svarbiausia, esu tikras, kad bet kokiu atveju mylėčiau savo vaikus lygiai tiek pat, ir, linkėdamas jiems geriausio, priimčiau juos tokius, kokie jie yra. Toks mano požiūris gal ir naivus, bet jis išlaisvina, tai norisi tikėti, kad tai ir yra Tiesa, kuri padaro mus laisvus (plg. Jn 8, 32).

Pabaigai

Dievui labiau patinka dori ateistai, negu neapykantos kupini krikščionys

Dauguma sutinka, kad Stambulo konvencija būtų lyg ir nieko dalykas, jeigu ne joje esantys įvairiausi neapibrėžtumai. Identifikavę tam tikras rizikas, daugelis ima priešintis visam dokumentui, o argumentus, kad visos baimės yra paremtos mitais, nurašo propagandai. Mano manymu, su Stambulo konvencija ateinančios grėsmės gali pasireikšti, gali ir nepasireikšti, tačiau mūsų dabartinė kova prieš konvenciją jau dabar neabejotinai daro rimtą žalą visuomenei ir Bažnyčiai. Tikrai skaudu būnant kataliku stebėti neapykantą ir purvą, kuri kyla iš “katalikiško” požiūrio į lytiškumą. Kitos pusės analogiškas elgesys manęs per daug nejaudina, iš jų nieko kito ir nesitikiu, bet mes juk esam pašaukti būti pasaulio šviesa, o kažkodėl dažniau esam tapatinami su tamsa, nei su šviesa, ir negalėčiau pasakyti, kad visada nepagrįstai. Kartais atrodo, kad jeigu apsireikštų koks nors naujasis Hitleris, tai jis genocidą šiais laikais tikrai vykdytų lytiškumo pagrindu, ir daugelis, esančių “krikščioniškoje” pusėje, entuziastingai jam talkintų, nuoširdžiai tikėdami, kad kovoja už tiesą.

Nebūkim tokie. Negyvenkime baimės dvasioje. Atraskim tiesą, kuri mus iš to išlaisvintų. Jeigu nesame tikri, dėl rizikos tikimybės ir poveikio, nukreipkime savo energiją ten, kur tikrai yra verta ją nukreipti – skirkime daugiau laiko vaikams, tarnystei, artimo meilei, vietoj to, kad aršiai kovotume prieš gerus dalykus, kurie turi rizikos tapti blogais. Tokios rizikos yra visur, manau, kad raguotasis ponas apačioje labai apsidžiaugtų ir nuoširdžiai padėtų mums įsijausti ir atrasti naujų kovos objektų tam, kad tokios mūsų kovos niekada nesibaigtų. Neleiskime jam nugalėti. Būkim, kaip Kristus – tegul mūsų žodžiai išveja piktąsias dvasias, o ne su jomis bendradarbiauja.


[1] – “Drąsinkime vieni kitus būti aktyviais reiškiant savo nuomonę ir nebijoti tų kurie prieštarauja prieš teisę pasisakyti.” – iš Kauno arkivyskupo Kęstučio Kėvalo laiško tikintiesiems.

[2] – Homofobijos terminas nėra aiškus, yra jų įvairių, bet dažnam krikščioniui jie gali pasirodyti nepriimtini, nes nesuderinami su tikėjimu. Tai kadangi KBK rašo “Nemažai vyrų ir moterų jaučia stiprų potraukį į homoseksualizmą. Šis, žiūrint objektyviai, netvarkingas potraukis daugeliui yra sunkus išmėginimas. Su jais reikia elgtis pagarbiai, su užuojauta, taktiškai, vengti kaip nors neteisingai juos atstumti.“, homofobija būtų teisinga laikyti elgesį, kuris yra priešingas KBK raginimui – kai su homoseksualiais asmenimis yra elgiamasi nepagarbiai, be užuojautos, netaktiškai, neteisingai atstumiant.

Pasidalinkite:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *