Žinia, šiomis dienomis karšta. Nenorėdamas iškepti kaitroje, vakar kėliausi anksti ir, palikęs miegančią šeimyną, ėjau skinti vyšnių. Dėl man nesuprantamų priežasčių buvau paprašytas pirmiausiai nuskinti sunkiausiai pasiekiamas vyšnias nuo aukščiausio medžio. Pasirodo, šio medžio vyšnios dar ir pačios prasčiausios – jei ne sudžiūvusios ar supuvusios, tai bent sukirmijusios buvo turbūt 9 iš 10 uogų. Kaip mano mylimoji žmona sakė – ne nuodėmė užsiimti tokia veikla sekmadienį, nes čia ne darbas, čia kankynė. Apima toks sakyčiau beviltiškumo jausmas, kai turi ropštis kopėčiom, persisvėręs siekti aukščiausių šakelių, net rizikuoti nukristi, o viskas vien tam, kad išmestum dar vieną saują uogų į puvėkų kibirą – pasirodo, kuo aukščiau auga, tuo uogos prastesnės. Galiausiai net ima nebedžiuginti, kai toje saujoje atrandi kokią vieną padorią uogą, norisi jų išvis neberankioti ir viską iš karto mest lauk, nes koks gi jau skirtumas ar ta viena nusmurgusia uoga uogienėje bus daugiau, ar mažiau.
Bet tada susipratau, kad taigi čia yra puikiausias laikas maldai. O maldoje atėjo suvokimas, kad ir aš pats ne tik kad padžiūvęs, papuvęs, bet dar ir gerokai apkirmijęs. Tačiau Dievas vis tiek siekia manęs, kad ir kaip aukštai, kad ir kaip toli nuo jo aš būčiau įsitaisęs. Jis be galo džiaugiasi atradęs kad ir vienintelę sveiką uogą visame medyje (plg. Lk 15, 1-7). Jis neišmeta manęs į šiukšlyną – ten, kur verksmas ir dantų griežimas, kartu su kitais puvėkais, prieš tai nenuplovęs manęs savo viengimio sūnaus krauju. Pastarasis ne tik kad neišsigąsta kaitros, jis nepasididžiuoja apsivilkti kaulais ir oda, nuolankiai kenčia badą, patyčias ir gėdingą mirtį. Ir viskas tik tam, kad išgelbėtų mane – tą sukirmijusią vyšnią, be kurios dangiškoji uogienė Jam kažkodėl neatrodo pakankamai gardi.
Baigęs terliotis su pirmuoju, perėjau prie kito medžio – tokio jaunesnio, išaugusio iš seno medžio kamieno tam nusibaigus. Šio medžio uogos nepalyginamai didesnės ir gardesnės. Koks malonumas jas skinti! Ar ir Dievas taip pat džiaugiasi į amžinybę pakviesdamas teisių žmonių sveikas sielas? Ar todėl Jam reikėjo tvano, sieros ir ugnies lietaus – kad tai, kas sena ir neduoda gerų vaisių, apmirtų, ir išaugtų naujas vaismedis, kurio uogos būtų sveikos? Ar taip ir mums įprastas pyktis, neapykanta, smerkimas, patyčios, galios demonstravimas, seksizmas ir kitos ydos, graužiančios mus iš vidaus ir padarančios mus netinkamus dangiškajai uogienei, turi būti išrautos ir pakeistos meile, atjauta, supratimu ir guodžiančiu žodžiu net ir tiems, kurie mums nepatinka? Ypač tiems, kurie mums nepatinka.
Gali būti, kad ne kas kita dabar ir vyksta – senasis Lietuvos vaismedis nenoriai apmiršta, užleisdamas vietą naujam. Gal jis toks ir keistesnis – mezga įvairiaspalvius vaisius, bet klausimas, ar Dievui labiau patinka mėlynos vyšnios, ar sukirmiję tradicinės spalvos puvėkai. Aš rinkčiaus mėlynąsias.
Viešpatie, apvalyk mane nuo kenkėjų ir padėk man tapti tinkamu dangiškajai uogienei!