Koks atsitiktinai nuostabus yra pasaulis! Negana to, kad pati visata susiformavo visiškai atsitiktinai – pavyzdžiui, jeigu didžiojo sprogimo jėga būtų buvusi vos truputį didesnė, tai dėl nepakankamos gravitacijos jėgos viskas būtų išssisklaidę ir nebūtų susidarę įvairūs materialūs dariniai: žvaigždės, planetos ir t.t. Iš kitos pusės, jeigu sprogimo jėga būtų buvusi vos truputį silpnesnė, tai tada visa materija tiesiog būtų sukritusi į vieną kažkokį tai luitą, vėl nebūtų susidariusios planetos, žvaigždynai ir visa kita. Ta sprogimo jėga turėjo būti labai tiksliai tokia, kokia buvo, kad susidarytų visata, su visais dariniais, kuriuos mes turime šiandien. Apskritai, jeigu bent viena kuri iš konstantų, kuriomis apibūdinama mūsų visatą, būtų bent kažkiek kitokia, negu yra dabar, niekas tiesiog neegzistuotų. Kaip nuostabu, kad viskas kažkokiu mistiniu būdu susidėliojo būtent taip, kaip susidėlio, ir dabar galime džiaugtis gyvybe bei visais kitais atsitiktinumais šiame atsitiktiniame pasaulyje!
Pavyzdžiui aš štai va priklaupiau per Dievo Gailestingumo sekmadienio Šv. Mišias su skaudančiu keliu, o kai pakilau – skausmo, kaip nebūta. Koks nuostabus atsitiktinumas, kad klūpėdamas kaip tik paprašiau Dievo išgydymo. Kaip įdomu, kad prieš tai kaip tik Atsinaujinimo dienoje klausiau mokymo apie tai, kad Šv. Dvasios charizmos, tarp kurių ir išgydymas, yra skirtos kiekvienam tikinčiajam. Matyt, kažkaip atsitiktinai taip sėkmingai priklaupiau, kad sąnarys pasislinko į vietą ir dėl to skausmas dingo. Nes nu tikrai gi negali būti, kad čia su tuo būtų kaip nors susijęs koks nors Dievas.
Arba dar vienas įdomus atsitikimas – atsitiko taip, kad mums abiems su žmona du atsitiktiniai, mums nepažįstami žmonės ant popieriaus lapo nupiešė po beveik identišką kūdikį. Vėliau, paaiškėjus nėštumo pradžios datai, pasirodė, kad šio įvykio metu Jūratė jau laukėsi, tik mes patys dar to nežinojom. Dar įdomiau, kad prieš tai abu tie žmonės pasimeldė, prašydami Dievo atskleisti ką nors apie mus. Ir visa tai vyko seminare apie pranašystės dovaną. Matyt nužiūrėjo, kad esam jauna pora, tai logiškai ir nusprendė abu kad anksčiau ar vėliau vistiek lauksimės kūdikio. Tai už tai taip ir sutapo.
Dar anksčiau, kai buvom jauni ir nesuvaržyti visokiais tėvystės įsipareigojimais, mes su Jūrate sužinojom apie pigius bilietus į Braziliją, tai juos ėmėm ir ekspromtu įsigijom. Galvojom, kaip visada keliaudami rasim kur apsistoti naudodamiesi tokia couchsurfing sistema, kurios pagalba vietiniai keliautojai priima į savo namus apsistoti kitus keliautojus. Likus kelioms savaitėms, kai paprastai jau būna tinkamiausias laikas ieškoti, kur prisiglausti, žiūrim, kad nėra vietų pas nieką. Pasirodo tuo metu vyksta Rio festivalis, jeigu nepasirūpini iš anksto, jo metu gali rast kur apsistot nebent už maždaug 1000 tuo metu dar litų per naktį. Bet na ką padarysi, vis tiek išskridom, galvojam, kaip nors, jeigu ką, pernakvosim nuomotam automobilyje. Atvykę į vietą skambinam automobilių nuomos numeriu, kuriame buvom rezervavę mašiną – niekas neatsako. Pačiam oro uoste angliškai niekas nekalba. Nelabai yra, kas daryt. Bet tada kažkaip atsitiktinai priėjo kažkoks angliškai visai neblogai kalbantis taksistas – galvojam, greičiausiai žulikas, bet nėr kas daryt, sėdom pas jį – jeigu mirsim, tai bent kartu. Bet jisai nuvežė mus į nebrangų viešbutį, kuriame buvo laisvų vietų. Nesvarbu, kad jo kambariais – su striptizo stulpais ir skirtas jis ne visai turistams. Nakvynė buvo saugi ir puiki. Kitą dieną tas pats taksistas dar atsiuntė savo pažįstamą su nuomojamu automobiliu, ir visa ta tokia atsitiktinė kelionė po šiai dienai yra vienas nuostabesnių nuotykių, kurį patyrėme savo gyvenime. Kokie nuostabūs tie žmonės, visada atsiranda ten, kur reikia ir pasiūlo būtent tokią pagalbą, kokios tau tuo metu labiausiai reikia.
Būtų daug logiškiau, jeigu tai nebūtų atsitiktinumai. Bet tada tektų pripažinti, kad yra kažkas daugiau, negu mes gebame pažinti gamtos mokslų pagalba.
Kiek daug tokių atsitiktinumų galime kiekvienas atpažinti savo gyvenime? Kaip susipažinom su savo sutuoktiniu (-e), kaip supratome, kad esame skirti viens kitam, kaip pasirinkome profesiją, gavome mėgstamą darbą, kokį nors pasiūlymą, kaip vystant kokį verslą ar projektą viskas netikėtai sėkmingai susiklostė – neveltui visokiausi gyvenimo mokytojai moko, kad “kai tu tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta padeda tau įgyvendinti šį troškimą.” (P. Coelho). Visada iš kažkur atsiranda reikiami žmonės, užsimezga reikiamos pažintys, įvyksta reikiamos situacijos ir viskas susiklosto taip, kad dabar esame tie, kas esame ir turime tai, ką turime. Argi ne nuostabu, įvertinant tai, kad visi šie dalykai yra visiškai atsitiktiniai!?
Nebent, taip nėra. Būtų daug logiškiau, jeigu tai nebūtų atsitiktinumai. Bet tada tektų pripažinti, kad yra kažkas daugiau, negu mes gebame pažinti gamtos mokslų pagalba. Bet tai jau būtų visiškai nemoksliška, todėl tokios galimybės svarstyti net neverta. Diskutuoti verta nebent tada, kai koks nors tūlas Elonas Muskas pasako, kad mes greičiausiai gyvenime kompiuterinėje simuliacijoje. Dar verta atsižvelgti į horoskopus. Bet kai daugiau nei 10 000 Katalikų Bažnyčios šventųjų ir dar milijonai paprastų žmonių per tūkstančius metų vieningai liudija tai, kad yra kažkas daugiau, nei mes galime pamatyti, o mūsų pasaulis greičiausiai yra sukurtas tokio vieno Dievo, daugeliui tai kažkodėl atrodo neverti dėmesio paistalai – protingi žmonės tuo netiki. Jie tiki atsitiktinumais. Geriau jau atsitiktinė galimybė pačiam būti kaip dievu, negu pripažinti, kad esi priklausomas nuo kažko nesuvokiamai didesnio už tave. Panašu, kad nuo Ievos ir Adomo laikų nelabai kas ir pasikeitė.