Mokslinis straipsnis „Abortai ir visuomenės sveikata: laikas naujam žvilgsniui“.

„Vaisius yra unikali žmogiška gyvybė. Tam prieštarauti yra neracionalu ir labai nemoksliška.“

— Stephen A. McCurdy

Susidūręs su vis pasikartojančiais argumentais, kad abortas, medicinos nustatytais terminais, nėra negimęs kūdikis, kad tai yra tiesiog ląstelių rinkinys ir pan., nusprendžiau pasitikrinti, ką gi iš tiesų teigia mokslas. Į google paiešką įrašiau „article scientific abortion“, ir pačią pirmą nuorodą gavau į straipsnį Abortion and public health: Time for another look. Straipsnis – ne senas, 2016 m., autorius – medikas, neradau nieko kompromituojančio apie jį, straipsnis publikuotas moksliniame, medicininiame leidinyje, neturiu argumentų užginčyti jo autoritetingumui, taigi, bandau pateikti svarbiausias jo vietas laisvu vertimu. Originaliame straipsnyje galima rasti nemažai nuorodų ir į kitus susijusius mokslinius straipsnius.


Bendražmogiškos vertybės

Mes, medikai, užstojam pažeidžiamuosius ir atstumtuosius. Medikų bendruomenė gali didžiuotis tuo, kad pirmieji stojo ginti atstumtųjų ir bebalsių visuomenės grupių, tokių, kaip imigrantai, beturčiai ir pan., teisių, tuo dažnai užsitraukdami visuomenės galingųjų pykčio. Tuo pačiu turime pripažinti ir savo taikstymąsi su labai neliberaliomis jėgomis. Praėjusiame šimtmetyje medikų bendruomenės nariai buvo svarbūs eugenikos judėjimo, pasisakančio už priverstinę sterilizaciją, pilietybės ribojimo ir kitų sankcijų prieš nepageidaujamas visuomenės grupes, šalininkai. Taigi, turime kuo didžiuotis, bet negalime užsimerkti prieš susirūpinimą keliančius atvejus. Visa tai kviečia išdrįsti suabejoti mūsų prielaidomis, o, visų svarbiausia, į sąžiningą diskusiją.

Biologinė vaisiaus prigimtis yra moksliškai patikrinamų faktų srityje, ir čia gali būti pripažįstamas tik vienas atsakymas: vaisius yra unikali žmogiška gyvybė. Tam prieštarauti yra neracionalu ir labai nemoksliška. Tuo tarpu klausimas – ar vaisius yra asmuo? – yra, priešingai, daug diskusijų susilaukiantis filosofinis dalykas, turintis gyvybės-ir-mirties pasekmių. Atsakymas į šį klausimą dėl vaisiaus kaip asmenybės ir su tuo susijusių teisių priklauso nuo to, kas, kur ir kada klausia. Iki 1973 metų JAV žmogaus vaisius turėjo tam tikrų teisinių apsaugų, dabar – nebeturi.

Abipusiškumas: universali žmogiškoji vertybė

Nors kai kurie teigia, kad teisė į gyvybę priklauso ne nuo priklausymo žmogaus rūšiai, o nuo vaisiaus raidos etapų, universalesnė žmogiškųjų vertybių samprata rodo į abipusiškumo principą, dažnai žinomą kaip „Auksinė taisyklė“. Ši samprata egzistuoja beveik visose religinėse ir pasaulietinėse visuomenėse ir išreiškia mintį, kad su kitais turėtume elgtis taip, kaip mes patys norėtume, kad su mumis būtų elgiamasi panašiomis aplinkybėmis. Neskaitant akivaizdžių pavienių išimčių, kaip kad polinkis į savižudybę, paprastai einantis kartu su kitomis fizinėmis ar psichinėmis ligomis, žmogaus gyvybės forma visuotinai daro viską, kad išliktų. Kadangi mes stengiamės išsaugoti savo gyvybę, abipusiškumas teigia, kad būtų neteisinga atimti kitų nekaltų žmonių gyvybes. Abortų atveju, kadangi mes patys vertiname gyvenimą ir tai, kad nebuvome abortuoti, mes taip pat neturėtume nutraukti kitos gyvybės abortu. Remiantis šiuo abipusiškumo principu, žmogaus išsivystymo būsena ir asmens teisinis apibrėžimas – kas yra šiandieninio vaisiaus teisės į gyvenimą neigimo pagrindas – neturi reikšmės. Marquis’as savo moksliniuose veikaluose taip pat prieina panašios išvados, nurodydamas, kad aborto blogis yra tame, kad iš vaisiaus yra pavagiama jo ateitis, nepriklausomai nuo to, kokios yra vaisiaus pažintinės galimybės aborto metu.

Argumentas „už pasirinkimą“

Esi prieš vergovę - nepirk vergo! Už pasirinkimą!

Daugelis tų, kurie asmeniškai yra prieš abortus, tiki, kad jų asmeniniai įsitikinimai neturėtų daryti tiesioginės įtakos socialinei politikai ir įstatymams, tokiu būdu palaikydami legalių abortų galimybę. Toks požiūris nesmerkimą iškelia į aukščiausią įmanomą poziciją, aukštesnę net už pačią gyvybę. Nors iš pirmo žvilgsnio toks požiūris atrodo patrauklus, jis neatlaiko kruopštaus patikrinimo. Prieš pusantro amžiaus tokia pati logika JAV buvo naudojama palaikant vergovę. Panašiai, kaip su abortais šiandien, daugelis bandė užgniaužti diskusijas teigdami, kad vergija yra nusistovėjęs teisinis klausimas, pagrįstas JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimais, taigi, nevertas tolimesnių diskusijų. Pasitelkę panašius į šiandieninius „už pasirinkimą“ argumentus, daugelis, kurie buvo prieš vergovę, priėmė vergvaldžių argumentus, kad niekas neturi teisės uždrausti kitiems žmonėms naudotis savo konstitucine nuosavybės teise į vergus. Vergovės priešininkai atsikirsdavo, kad nors nuosavybės teisė ir yra svarbi, šios ir kitos teisės turi būti vertinamos atsižvelgiant į vertybių hierarchiją. Taigi, kažkieno nuosavybės teisė racionalioje ir humaniškoje visuomenėje neturėtų stovėti aukščiau, nei kito asmens teisė į savo paties gyvybę. Jeigu šios dvi vertybės tiesiogiai ir neišvengiamai konfliktuoja, gyvybei teikiama pirmenybė.

1971 metais Dr. Džudita Džarvis Tòmson (Judith Jarvis Thomson) iššaukė dešimtmečius trunkančias aršias diskusijas dėl abortų, pateikdama eilę analogijų, tarp kurių žymiausia yra apie nekviestą smuikininką, prijungtą prie donoro kūno devyniems mėnesiams tam, kad išgyventų [1]. Tomson teigė, kad vaisiaus teisė į gyvybę buvo antraeilė, palyginti su moters teise kontroliuoti savo kūną nėštumo metu. Iš esmės šis argumentas teigia, kad motinos autonomijos negali varžyti jokia gyva būtybė – nei vaisius, nei tėvas, nei šeima – taipogi, nei visuomenė.

Tomson analogija buvo kritikuojama dėl keleto priežasčių, įskaitant tai, kad neatsižvelgta į autonomijos ribas kituose kontekstuose ir jų įtaką nėštumui, tiesioginį tėvų vaidmenį kuriant šią naują žmogaus gyvybę (išskyrus išprievartavimo ir prievartos atvejus), ir šeimyninius santykius. Mes turime gilias istorines ir etines pareigas, nukreiptas į mūsų kūną ir kraują, kurių daugelis užfiksuota įstatymais. Tomson analogija įgautų kitokią spalvą, jei smuikininkas būtų nuo donoro priklausoma jo paties atžala.

Manau, abipusiškumu pagrįstas argumentas vertybių hierarchijos kontekste yra įtikinamas ir reikšmingas abortams. Mūsų visuomenėje dauguma sutaria, kad motinos teisė kontroliuoti savo gyvenimą neturėtų nusverti naujagimio teisės gyventi. Taigi, tėvai negali nužudyti naujagimio, nes staiga supranta, kad jų gyvenime tėvystė įneš nepageidaujamų pokyčių. („Slidų šlaitą“, prie kurio mus nuveda įteisintas abortas, dramatiškai iliustruoja įtakingi akademinės bioetikos bendruomenės balsai, iškeldami tėvų teisę nutraukti net normalių kūdikių gyvenimą po gimimo).

Parama abortams reiškia, kad žmogaus gyvybės apsaugos principas, viršijantis tėvų interesą dėl autonomijos, negalioja kelias dienas, savaites ir mėnesius prieš gimdymą. Taigi, teisingumo ir atjautos principai galioja tik moteriai, kurios nėštumas buvo nenumatytas, bet netaikomi žmogui, kurį ji laikinai priglaudė. Ar tame žmogaus gyvenime prieš gimimą yra kažkoks trūkumas, kuris perkeičia racionalią vertybių sistemą, su gyvybe pačiame viršuje? Argumentai yra susiję su ankstyvuoju vystymosi etapu, tokių gebėjimų, kaip savęs suvokimas, reikalingas asmenybei, trūkumu ir (laikina) priklausomybė nuo specializuotos gimdos aplinkos. Vis dėlto, jokiais kitais atvejais mes nedeklaruojame, kad panašias priklausomybes nuo kažkokio kito asmens turintys, ar sumažėjusio veiksnumo asmenys, net ir tada, kai ta būsena yra nuolatinė, turėtų prarasti savo teisę į gyvenimą dėl kitų asmenų patogumo ar norų.

Ten, kur abortai yra pateisinami dėl vystymo sutrikimų ar socialinių veiksnių, mokslo pažanga atvėrė galimybes abortų naudojimui tam, kad tėvai galėtų pasirinkti norimas vaiko natūralias savybes, tokias, kaip lytis. Ar mūsų visuomenė tikrai neturi, ką apie tai pasakyti, ir laiko tai priimtina žmogaus teise?

Išvados

Kad ir kaip eretiška gali kam nors pasirodyti, esminės visuomenės sveikatos vertybės – rūpestis pažeidžiamaisiais ir pagarba moksliniams faktams – kartu su abipusiškumo principu ir tikėjimu racionalia, humaniška vertybių hierarchija, palaiko išvadą, kad žmogaus gyvybė prieš gimimą yra vertinga ir nusipelno apsaugos. Išgyvenimas ar mirtis laikinos priklausomybės nuo kito asmens metu neturėtų priklausyti nuo to, ar vaisius yra norimas kažkieno kito. Bet kokia mirtis dėl aborto yra perteklinė, nesvarbu, ar mirtų motina, ar vaisius. Šių laikų tragedija yra ta, kad energija ir resursai, skirti abortams, nėra skiriami pagalbai kriziniam nėštumui ir gyvybėms, kurias nešioja krizinį nėštumą išgyvenančios moterys.

Pasidalinkite:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *