Kaip tai įvyko – atsivertimo liudijimas

Prieš keletą metų aš buvau pakankamai toli nuo tikėjimo, buvau vienas iš tų, kuris bažnyčią ir jos mokymą matė kaip atgyvenusį būdą kontroliuoti silpniems žmonėms ir iš jų pasipelnyti. Šitą įsitikinimą stiprino visa eilė nemalonių patirčių bažnyčioje – iš vienų mišių išėjom juokaudami, kad jeigu kam kils klausimas, kur vaikai keiktis išmoko, tai galėsim sakyti, kad bažnyčioje, iš kunigo.. Ir tokių patirčių – ne viena. Taip pat mano aplinkoje beveik nebuvo tikinčių žmonių, o tie, su kuriais tekdavo susidurti, savo pasisakymais, netolerancija kitokiai nuomonei ar kitokiam gyvenimo būdui, Šv. Rašto citavimu ginant smurtą prieš vaikus ar pan. stumdavo tik dar toliau nuo tikėjimo. Ir kai pirmą kartą išgirdau, kad krikščionybė yra meilės religija, tai net nusistebėjau labai, nes man taip visiškai neatrodė, buvau susidaręs vaizdą, kad yra ko ne priešingai. Apie Jėzų aš žinojau, buvau skaitęs Šv. Raštą, bet tik kažkada vaikystėje, taigi, visos Šv. Rašto istorijos man ir atrodė panašios į vaikų pasakas, nevertas dėmesio, gilinimosi ir kokios nors rimtesnės analizės. Nes gi jos pilnos stebuklų, o mes visi žinom, kad stebuklų nebūna. Tikėjau, kad ten yra viskas pakeista daug kartų, pritaikyta bažnyčios poreikiams, tam, kad kuo patogiau būtų galima valdyti mases ir pasipelnyti.

Katechumenatas

Taigi, į katechumenato programą aš ėjau su dviem tikslais – gauti sutvirtinimą, kad galėtume tapti krikštatėviais, ir įvykdyti tyrimą, kokiais būdais žmonėm yra plaunamos smegenys, kad jie patiki tokiom pasakom. Keista, bet ten radau visai ne tai, ko tikėjausi. Tikėjausi, kad bus sakoma „šitiems dalykams suprasti yra būtinas tikėjimas“, tuo tarpu išgirdau „protas turi pritarti jūsų tikėjimui“. Kas čia per nesąmonė, kaip protas gali pritarti tokiems dalykams? Lektoriai atrodė tokie įsitikinę savo teisumu, taip drąsiai ragino ieškoti, nagrinėti, aiškintis viską iki kol pavyks protu priimti tikėjimą – atrodytų, čia tipinė smegenų plovimo technika – raginimas tikrinti tikintis, kad vis tiek niekas netikrins. Bet aš ėjau, tikrinau, skaičiau net ir ateistinę literatūrą, įvairius paneigimus, bet keistas dalykas – visi esminiai dalykai, kurių mus mokė apie Jėzų – kad jis gyveno, mirė ant kryžiaus ir, svarbiausia, prisikėlė, liko nepaneigti, ir kuo toliau, tuo labiau man ėmė stiprėti įsitikinimas, kad jų apskritai nelabai įmanoma paneigti, lygiai kaip neįmanoma ir įrodyti. Tada man pasidarė aišku, ką reiškia, kad protas ir tikėjimas turi eiti išvien – yra pakankamai įtikinamų, racionalių argumentų pagrindžiančių krikščionių tikėjimą, ir arba jie tave įtikina, arba ne – pastaruoju atveju tavo pozicija yra maždaug „neturiu supratimo, negaliu ir nenoriu žinoti, kaip ten viskas galėjo vykti po Jėzaus mirties, bet nu tikrai ne taip, kaip teigiama evangelijose“. Turėjau nuleidęs galvą pripažinti, kad iki tol savo netikėjimo negrindžiau jokiais faktiniais argumentais, ir buvau nusistatęs prieš tai, ko visiškai nesupratau. Kiek vėliau, toliau susipažįstant su bažnyčios mokymu, man pradėjo aiškėti, kad jeigu Dievas vis dėlto egzistuoja, tai viskas šiame mokyme yra neįtikėtinai teisinga ir logiška, priėmus kaip aksiomą – kaip neginčijamą tiesą, nereikalaujančią įrodymų – vienintelį dalyką – kad Dievas yra, visi galai bažnyčios mokyme ima nuostabiai sueiti, ir tame tikrai galima atrasti tikrą džiaugsmą, gyvenimo pilnatvę, prasmę ir visa kita. Kažkaip net visai gaila, kad to Dievo visgi nėra.. 🙂

Šlovinimas

Dar kiek vėliau man iš kažkur (dabar jau žinau iš kur, bet tuo metu atrodė, kad iš niekur) atėjo mintis, kad reikėtų man prisijungti prie šlovinimo grupės katechumenate su tokia dėžute, ant kurios sėdėdamas gali mušti ritmą. Nežinojau, nei kaip jinai vadinasi, nei ką, bet vadovams sutikus, pradėjau ieškoti internete, ir labai nustebau, kad jos yra labai tinkamos ir plačiai naudojamos šlovinimuose. Netrukus įsigijau šį instrumentą, ir pradėjau šlovinti kartu. Ir tada, berods po pačio pirmojo bandymo, priėjo vienas vyrukas (linkėjimai, Alfonsai!) ir pakvietė mane į rekolekcijas pašlovinti. Į rekolekcijas tai aš nelabai norėjau, bet groti – tai labai, ir tokiu būdu sudalyvavau pirmose rimtose rekolekcijose savo gyvenime, tenai patyriau gan stiprų Dievo veikimą, ir atsirado troškimas eiti toliau. Ir taip dar ir mitas apie atgyvenusią bažnyčią buvo išsklaidytas – pasirodo, ne vien raudas tenai visi rauda, pasirodo, būna Dievas šlovinamas taip, kad norisi kelti rankas į viršų ir šlovinti kartu.

Stebuklai

O tada žiūriu, kad su tais stebuklais šitaip man buvo sunku, nors mano paties gyvenime tų stebuklų yra sočiai. Tai pradedant nuo to, kad mano žmona man yra stebuklas, ji atsirado mano gyvenime visiškai netikėtai ir prieš mano valią, bet ji, atrodytų, nieko per daug nedarydama, tiesiog, rodydama pavyzdį, kad gali būti linksma pramogauti be jokių svaigalų, išgelbėjo mane nuo potencialiai didelių problemų gyvenime. Po kurio laiko mums gimė dvyniai, tie, kur monozigotiniai, kažkaip mokslas nelabai gali paaiškinti, kodėl kartais ta viena ląstelė ima ir išsidalina į dvi savarankiškas asmenybes, tai čia yra vienas akivaizdžiausių ir maloniausių Dievo stebuklų man ir mano šeimai. Tuomet trečiasis sūnus mūsų šeimoje greičiausiai nebūtų atsiradęs, jeigu ne tikėjimas. Visų pirma, jis mums buvo išpranašautas viename iš krikščioniškų renginių, kurio tema buvo pranašystės dovana. Ten susiskirstėm į poras po du visiškai nepažįstamus žmones, ir tada mums abiem su žmona du skirtingi žmonės ėmė ir gavo iš Dievo tą pačią žinutę apie kūdikį, kuris mūsų laukia. Būtų gal ir ne stebuklas, atsitiktinumas čia, bet kai vėliau paaiškėjo, kad mano žmona iš tikrųjų laukiasi, tai pasirodė, kad nėštumo pradžios data yra ankstesnė, negu kad tas renginys vyko. Ir jeigu ne tikėjimas, tai mes būtume manę, kad mums tų dvynių yra sočiai, gana, su jais ir džiaugsmo ir vargo turim pakankamai, bet dabar matom, kad mažojo tai visgi labai trūko, esam be galo dėkingi Dievui už jį, net karantino metu gyvenam visiškoje laimėje ir pilnatvėje, o kai vyresnieji paklausia „kaip mes galėjom gyventi be broliuko“, tai supranti, kad geriausia, kas tau gali nutikti, yra tai, ko tau nori Dievas.

Ką kalba Dievas

Dar vėliau man ėmė atsiskleisti, ką reiškia, kad Dievas kalba mums suprantamais būdais. Pavyzdžiui, Elonas Musk‘as kažkada pareiškė, kad mes greičiausiai gyvename kompiuterinėje simuliacijoje. Na ir sekuliarus mokslo pasaulis pradėjo diskutuoti apie tai, galvoti apie eksperimentus, kurie galėtų tai įrodyti ar paneigti. O aš tai gi pats programuoju, projektuoju kompiuterines sistemas, ir man tada iš karto ėmė ir susidėliojo labai aiškus vaizdas apie tai, kaip tai siejasi su mūsų tikėjimu. Na kad pvz Švč. Trejybę, vieną dievą trijuose asmenyse, galima būtų apibūdinti kaip vieną įmonę, kurios vadovas Tėvas, programuotojas – sūnus (per jį visa yra sukurta), o šv. Dvasia – administratorius, galintis įrašyti bet kam į galvą reikiamas mintis, siųsti sapnus ir pan. Ir tada per savo santykį su elementaria savo sukurta kompiuterine sistema galiu suprasti ir prisiliesti prie to, kaip Dievas myli pasaulį. Suprantu, kad palyginimas gali būti netikslus, bet man asmeniškai jis yra suprantamas, ir padeda pažinti ir patirti tai, apie ką moko bažnyčia.

Arba mano dvyniai susipešę šaukia vienas ant kito tu toks, tu anoks, o tu iš vis negražus.. Nesvarbu, kad šiaip ne daug kas juos atskiria 😉 Ir tada supranti, kaip mes atrodom Tėvui su savo puikybe, lygindamiesi vieni su kitais, statydami save aukščiau kitų, kai realiai visi esame visiškai vienodi – ir vienodai mylimi, ir vienodai niekam tikę.

Atsivertimo vaisiai

Kai galiausiai priėmiau tikėjimą, kartu su žmona labai natūraliai prisijungėm prie Gyvųjų akmenų veiklos, entuziastingai ėmėme dalyvauti misijose, ten šlovinti Dievą, melstis už žmones, ir kas kartą atrodydavo, kad grįžti gavęs daugiau, negu davęs. Pradėjom giedoti mišiose, įsipareigojom valandai adoracijos kiekvieną savaitę, ten stiprių patirčių turėjau ne vieną – po tokių patirčių nelieka abejonių, kad Jėzus tikrai gyvas, kad kalba mums per globėją – šventąją dvasią, ir nori mums paties geriausio, ir Tėvas per jį duoda visa, apie ką svajoji. Visad norėjau groti garsioje grupėje – savo jėgomis to nesugebėjau pasiekti, tuo tarpu dabar, kai šlovinu ar su Gyvaisiais akmenimis, ar bažnyčioje per mišias, tas šlovinimas peržengia šio pasaulio ribas, visas dangus yra mano auditorija, tai ką ten tos arenos ar stadionai. Anksčiau turėjau troškimą pakeisti pasaulį, padaryt jį geresnį, bandžiau programuoti visokius ten dalykus apie el. demokratiją ir pan., bet nieko iš to nesigavo, o dabar matau, kad paprasčiausiai melsdamasis galiu prisidėti prie pasaulio gerovės kur kas labiau, negu programuodamas per bemieges naktis. Esu įsitikinęs, kad Dievas parūpins man pakankamai veiklos, atitinkančios mano gebėjimus ir tai padarys tinkamu metu, kai būsiu tam pasiruošęs. Šiuo metu esu tėvystės atostogose, ir skirdamas visą dėmesį savo mažiesiems, paprasčiausiai plaudamas kūdikiui užpakalį, jaučiuosi, kad tai yra daug prasmingiau, negu bet koks pasaulio keitimas apie kurį kada nors anksčiau svajojau. Turėjau rimtų vidinių konfliktų dėl tikinčiųjų pozicijos žmogaus teisių klausimais, tačiau dabar matau, kad Jėzaus mums paliktas kelias yra labai siauras, ir į jį pataikyti yra nepaprastai sunku išliekant ir meilėje, ir tiesoje, tai nebestebina ir nebe taip jaudina, kai matau, kad kažkas į jį nepataiko, nes ir aš pats nepataikau.

Žinau, kad esu dar pačioje savo tikėjimo kelionės pradžioje, tačiau ši kelionė iš tiesų džiugina, taigi, dėkoju Dievui, kad rado būdų, kaip suminkštinti mano kietą širdį ir atverti ją savo malonei.