Šį kartą norėčiau panagrinėti populiariausius argumentus už ir prieš abortus. Šį įrašą pradėjau, norėdamas sureaguoti į įrašus, pasiekusius mane soc. tinkluose [1].
#Ilgas, #Vėlinės, #MoterųTeisės, #RūpinkimėsGyvaisiais Niekad nemaniau, kad rimties ir susikaupimo šventė – Vėlinės –…
Posted by Rūta Latinytė on Thursday, October 31, 2019
Bet nagrinėjant mokslinius šaltinius ėmė aiškėti, kad daugelis dalykų mokslo bendruomenėje jau yra daug kartų išdiskutuota, tačiau mes vėl ir vėl keliam tuos pačius klausimus ir kapojamės tais pačiais argumentais. Tai pradžioje panagrinėsiu tris dominuojančius mitus, susijusius su abortais, toliau pasistengsiu reziumuoti svarbiausius abiejų pusių argumentus, paminėti, kaip tuos argumentus atremia priešininkų stovyklos atstovai. Pabaigoje bandysiu pateikti siūlymus, kokio kompromiso galėtume siekti, jei nebandytume ir vieni, ir kiti aklai tempti reprodukcinės sveikatos politikos į savo pusę.
Mitas Nr. 1: Mokslo požiūriu embrionas yra tik ląstelių košė, o ne žmogus.
Pagal informaciją viešojoje erdvėje galima lengvai susidaryti vaizdą, kad mokslo pasaulis sutaria, jog įstatyme nustatytais terminais (pas mus – iki 12 sav.) abortuojamas embrionas nėra nei gyvybė, nei žmogus. Priešingą įsivaizdavimą, anot abortų šalininkų, turi tik Bažnyčia ir religiniai fanatikai. Taigi, kurios pusės – mokslo, ar Bažnyčios tiesa pasitikėti, gali spręsti pati moteris. Susidaro vaizdas, kad jeigu savęs nepriskiri prie religinių fanatikų, tau nelabai derėtų manyti, kad gyvybė prasideda nuo jos pradėjimo momento.
Tiesa ta, kad nėra tokios biologijos mokslo šakos, kuri embriono nelaikytų žmogumi. Genetikos ir embriologijos mokslai vieningai sutaria – embrionas yra unikali žmogiška gyvybė. O tarp embriono ir kūdikio skirtumas yra tik išsivystymo lygis, o ne rūšis.
Diskusija vyksta tik filosofiniame-moraliniame lygmenyje, kur klausimas keliamas ne dėl embriono buvimo žmogumi, bet dėl buvimo asmeniu. Daugiau apie tai, kokį vaizdą man pavyko susidaryti nagrinėjant mokslinius straipsnius – pirmojoje šios temos dalyje.
Filosofinė diskusija – ar embrionui galioja žmogaus teisės ir apsaugos?
Kaip minėjau, aršios diskusijos dėl embriono buvimo asmeniu vyksta tik filosofiniame-moraliniame lygmenyje. Tokios diskusijos esmė labai neblogai išnagrinėta Lietuvos bioetikos komiteto puslapyje apie nėštumo nutraukimą. Verta paskaityti jį visą, čia pacituosiu keletą pastraipų.
Diskusijoje dėl aborto ir kitų gyvybės nutraukimo formų moralumo ar nemoralumo, visuomet susiduriama su sudėtinga asmens sampratos problema. Gyvybės nutraukimo aborto ar nesavanoriškos eutanazijos atvejais šalininkai kelia klausimą, kada žmogus tampa arba nustoja būti žmogumi. Tam jie išskiria dvi galimas žodžio žmogus prasmes: genetinę ir moralinę. Genetine prasme, žmogus yra homo sapiens rūšiai priklausantis individas. Moraline prasme, žmogus yra bendruomenės, pagrįstos moraliniais įsipareigojimais, narys, suvokiantis savo teises ir atsakomybę. Tad teigiama, kad moraliniais principais pagrįstą bendruomenę, sudaro ne šiaip žmonės, o asmenys. Filosofijos tradicijoje pateikiama gana daug asmenį apibrėžiančių kriterijų – tai sąmonė, protas, autonomija, sugebėjimas bendrauti, savimonė, o taip pat sugebėjimas jausti ir vertinti malonumą bei skausmą.
Lietuvos bioetikos komitetas – Nėštumo nutraukimas
Ne visi liberalūs teoretikai ginčija teiginį, kad vaisius, nors tik potencialiai, yra žmogus. Vis dėlto jie pasisako už abortą. Galima išskirti tris pagrindinius liberalios pozicijos argumentus. Pirmasis apeliuoja į neigiamas griežtų įstatymų, draudžiančių abortus, pasekmes. Abortų draudimas paprastai nesustabdo abortų praktikos, o paverčia ją nelegalia, pogrindine veikla. Daugybė moterų tampa neprofesionalių asmenų, užsiimančių nelegaliais abortais, aukomis. Tuomet kyla pavojus jų sveikatai ar net gyvybei. Tačiau šis argumentas pagrindžia abortų legalizavimą, o ne aborto moralumą. Kitas liberalų išsakomas argumentas taip pat nukreiptas į abortus kaip į teisinę, o ne moralinę problemą, nes išreiškia požiūrį, kad nėštumo nutraukimas iš viso neturi būti reglamentuojamas įstatymiškai, kadangi yra asmeninis moralinis sprendimas. <…> Trečiasis argumentas vadinamas feministiniu, nes buvo iškeltas filosofų, simpatizavusių feminizmo teorijai, akcentuoja moters teisę į savo kūną ir teisę planuoti savo gyvenimą. Nors liberalai neneigia, kad užsimezgęs vaisius yra naujos gyvybės pradžia, jie mano, kad vaisius nėra žmogus ir jam negali būti priskiriamos tokios teisės, kaip suaugusiam žmogui, t.y. jį nešiojančiai moteriai.
Lietuvos bioetikos komitetas – Nėštumo nutraukimas
Mirštančio smuikininko analogija
Dr. Džuditos Džarvis Tòmson (Judith Jarvis Thomson) straipsnis “Ginant abortus” yra vienas iš labiausiai cituojamų ir aptarinėjamų filosofijos srities darbų abortų tema. Jame raginama įsivaizduoti, kad jus pagrobė Muzikos mylėtojų draugija ir prie jūsų inkstų prijungė žymų smuikininką. Jeigu tas žmogus bus nuo jūsų atjungtas – jis mirs. Smuikininkas yra asmuo, taigi, turi teisę į gyvybę. Nepaisant to, pasak autorės, situacija daugeliui mūsų atrodytų nežmoniška, ir atsijungti nuo smuikininko jums būtų moraliai leistina. Šią analogiją pritaikydama abortams, ji daro išvadą, kad teisė į gyvybę nėra tas argumentas, kuris visais atvejais gali pasitarnauti priešinantis abortams.
Akivaizdu, kad tokią analogiją galima taikyti tik esant nėštumui po išprievartavimo. Kitu atveju atsakomybė už nepageidaujamą gyvybę yra susijusi su pačios moters sąmoningos veiklos pasekmėmis, todėl analogija nėra tinkama. Taip pat ši situacija neatrodytų tokia nepriimtina, jeigu tais vamzdeliais tu būtum sujungtas ne su nepažįstamu žmogumi, o su savo artimu giminaičiu.
Oponentų teigimu, artimesnis realybei palyginimas būtų dviejų siamo dvynių situacija, kurioje vienas iš jų gali pasirinkti atlikti operaciją, po kurios jis galėtų gyventi normalų, nepriklausomą gyvenimą, tačiau jo dvynys – mirtų. Net ir nepaisant to, kad tokia operacija išspręstų eilę problemų, kurios kitu atveju truktų ne 9 mėnesius, o visą gyvenimą, toks savanaudiškas pasirinkimas neatrodo labai moralus.
Ši Tomson smuikininko analogija susilaukė gausios kritikos iš oponentų, tačiau ji vis tiek iki šiol išlieka vienu svarbiausių tekstų ginant abortus. Daugiau apie tai galima pasiskaityti, pavyzdžiui, čia.
Neišreikštinio sutikimo teorija
Dan Gaskill, dėstantis filosofiją Kalifornijos universitete, teigia, kad savanoriškas įsitraukimas į veiklas, kurios gali turėti tam tikras pasekmes, reiškia sutikimą su tomis pasekmėmis, nors tas sutikimas ir nėra specialiai išreikštas. Pavyzdžiui, visiem aišku, kad atvykęs į kokią nors šalį turi paklusti tos šalies įstatymams, niekas neprašo tam tavo sutikimo. Tas pats galioja teatre, aukštos klasės restorane, universitete ir pan. Jeigu ten nesilaikysi savaime suprantamų elgesio normų, gali būti išprašytas lauk ar turėti kitokių nemalonumų. Daugumoje atvejų tai yra savaime suprantama, tačiau nepageidaujamo nėštumo atveju daugelis kažkodėl nesutinka, kad savanoriški lytiniai santykiai neša atsakomybę už užsimezgusio vaisiaus gyvybę.
Oponentai prieštarauja tvirtindami, kad svarbu yra, ar tam tikros veiklos pasekmės yra neišvengiamos, ar tik numanomos. Pasak jų, neišreikštinis sutikimas negalioja tuo atveju, jei pasekmių tikimybė yra pakankamai nedidelė.
Tačiau ši argumentacija neatlaiko kritikos, analizuojant kitas šiuos kriterijus atitinkančias gyvenimo situacijas. Pavyzdžiui, jeigu mano neatsargus vairavimas turi tikimybę, kad ir nedidelę, baigtis kito žmogaus trauma, suprantama, kad aš būsiu atsakingas už to žmogaus gydymo finansavimą, o jam mirus – būsiu atitinkamai teisiamas. Kai žmogų partrenkęs vairuotojas pasišalina iš įvykio vietos, juk neieškom būdų, kaip jį pateisinti. Arba jeigu aš pokštaudamas įstumsiu draugą į vandenį, nežinodamas, kad jis nemoka plaukti, turėsiu moralinę atsakomybę šokti jo gelbėti, rizikuodamas savo paties sveikata, ir čia jau nebus jokio mano kūnas – mano pasirinkimas. Jeigu to nepadarysiu, būsiu laikomas atsakingu už nukentėjusio asmens gydymą, gyvybės palaikymą arba mirtį.
Jeigu įdomu, plačiau apie tai pasiskaityti galima, pavyzdžiui, šiame moksliniame darbe, kuriuo remdamasis šitą skyrių ir rašiau.
Šiandieninė situacija
Nepaisant to, kad abortų klausimas mokslinėje bendruomenėje yra plačiai išdiskutuotas ir bent jau man google kaip užsispyręs daugiausia meta straipsnius, kurie teigia, kad abortai nėra moraliai priimtini, soc. tinkluose ir visuomenėje vis tiek vyrauja nuomonė, kad mokslo ir Bažnyčios pozicijos yra kardinaliai priešingos. Garsiai nuskamba nuomonės, kad abortuojami yra ne žmonės, o “beformiai ląstelių rinkiniai” ar DNR juostos.
Pirmųjų savaičių embrionai, kol juos gal ir būtų galima prilyginti ląstelių košei, paprastai nėra abortuojami dėl labai paprastos priežasties – apie nėštumą sužinome dažniausiai tik sutrikus mėnesinių ciklui, t.y. 5-6 nėštumo savaitę. O tuo metu jau ten kojytės, rankytės, ir nieko panašaus į ląstelių košę. Dėl ląstelių košės būtų galima diskutuoti jau visai kitoje – kontracepcijos – temoje, kurios dalis taip pat yra abortuojanti. Tačiau abortų atveju šitoksai požiūris į besivystantį kūdikį neatrodo moksliškai pagrįstas.
Abortų šalininkai teigia, kad moteris turi teisę pati nuspręsti, kurios pusės nuomonę palaikyti. Tačiau jeigu dalykus, į kuriuos aiškius atsakymus turi medicinos mokslas, gali pagal save nuspręsti pati moteris, tai kodėl turėtume piktintis tuo, kad žmonės patys nusprendžia, ar COVID-19 virusas egzistuoja ir kas jį sugalvojo? Kuo teiginys, kad mokslo požiūriu embrionas nėra žmogus, kai iš tikrųjų yra kaip tik priešingai, yra geresnis už bet kokias sąmokslo teorijas?
Mitas Nr. 2: abortas yra sprendimas, kurį priimdamos moterys tiesiog neturi kito pasirinkimo.
Kai mano žmona pradėjo lauktis savo pirmojo kūdikio (kaip vėliau pasirodė – dviejų), pirmasis klausimas, kurį uždavė ginekologė, buvo “ar gimdysi”? Žmoną toks klausimas šiek tiek suglumino, šiek tiek papiktino – ta prasme, ar gimdysi? Tuo tarpu šiandien šis klausimas skamba taip natūraliai, lyg jau pradėto kūdikio gimdymas būtų lygiavertė alternatyva abortui. Atsakius, kad gimdys, tuom kart sekė džiaugsmingas sveikinimas – šaunuolė! Galima pagalvoti, lyg čia būtų buvęs padarytas kažkoks herojiškas apsisprendimas, reikalaujantis išskirtinių būdo savybių – drąsos, nusiteikimo, palankių sąlygų, todėl sveikintinas, bet tinkamas ne bet kam. Ir turbūt nieko nenustebintų, o kažkam gal atrodytų ir pagirtinas klausimas šiek tiek jaunesnei, arba vienišai mamai – ar tikrai gimdysi? Tu gerai pagalvok, juk vaikelis gali sugriauti tau gyvenimą!
Taip pat reikia turėti omenyje, kad abortus darančios klinikos yra suinteresuotos kaip įmanoma labiau sumažinti pacienčių jaučiamą įtampą bei stresą. Net ir abejojančiai dėl aborto moteriai ne būtinai bus paaiškinta, kas yra abortas, kokios yra alternatyvos ir pan., juk tai keltų jai stresą, ir galimai sumažintų klinikos pajamas.
Atkreipus dėmesį į su tuo susidūrusių žmonių liudijimus, darosi akivaizdu, kad abortai yra daromi lengvabūdiškai, neįsigilinus, kas tai yra ir kokias pasekmes gali turėti. Ir didžiulės pastangos yra metamos į tai, kad tik su tuo susidūrusioms šeimoms būtų kuo sunkiau suprasti, ką jos padarė, kad jos galėtų gyventi patogiame neigimo rūke. TV pokalbių laidose aukštinamos moterys, pasidarę daugybinius abortus [2]. Sudaromas vaizdas, kad atsitiktinių lytinių santykiu metu net apsaugos priemonės jokios nėra reikalingos, nes gi visada galima problemą išspręsti abortu. Čia yra problema.
Naujagimių gydytoja (neonatologė) dr. Eglė Markūnienė, dalyvavusi Švietimo ir mokslo ministerijos sudarytoje darbo grupėje, bandžiusioje suderinti lytinio švietimo mokyklose gaires ir kraštutinius požiūrius, pasakoja, jog daug darbo grupės narių siekė, kad apie abortus ir kontracepciją būtų mokoma visa mokslinė tiesa, be jokio moralinio aspekto. Bet tiesai, ekspertės teigimu, siaubingai pasipriešino kai kurie tolerantiškesni darbo grupės nariai, neva tai būtų vaikų gąsdinimas. Šis pavyzdys atskleidžia svarbų šiuo metu “ant bangos” esančio požiūrio į švietimą (ir visuomenės informavimą apskritai) aspektą – jeigu tiesa nėra patogi, ją reikia pakeisti kuo nors, kas būtų lengviau “virškinama”, ir netrukdytų visuomenei tapti ar tai pažangesnei, ar tai tolerantiškesnei, ar tai dar kaip nors “tobulesnei”. Gal tikslas ir gražus, bet nedrįsčiau teigti, kad jis pateisina naudojamas tiesos slėpimo ir neigimo priemones.
Vienintelis priimtinas pasirinkimas – profesionali pagalba
Todėl vienintelis moters pasirinkimas nepageidaujamo nėštumo atveju turėtų būti Krizinio nėštumo centras arba kitos panašią pagalbą teikiančios organizacijos. Vietoj to, kad švaistytume energiją peštynėms dėl abortų moralumo ir legalumo, būtų puiku, jeigu ją sutelktume ieškoti sprendimų, kurie leistų, o gal net ir įpareigotų, kreiptis pagalbos kiekvienai moteriai, kuriai kyla minčių darytis abortą. Iš tiesų liūdna, kad kai kažkas imasi iniciatyvos diskutuoti dėl šios problemos sprendimo būdų Prezidentūroje, susilaukia siaubingos žmogaus teisių gynėjų kritikos, neva čia taip norima žengti pirmą žingsnį į abortų draudimą.
Logikos klaidos
Įdomus dalykas, kad kai krikščioniškos organizacijos bando aiškinti, kad koks nors dalykas (soc. lyties termino įtraukimas į įstatyminę bazę, homoseksualių santuokų įteisinimas ar pan.), kuris galbūt nėra savaime blogas, gali turėti liūdnų pasekmių toliau keliaujant ta kryptimi, tai visiems atrodo, kad čia religiniai fanatikai nusišneka. Bet patys lygiai tą pačią logiką labai sėkmingai pritaiko savo politiniams oponentams kritikuoti. Ir vienu, ir kitu atveju, tai yra „slidžios nuokalnės“ (ang. slippery slope) logikos klaida. Tai, kad abortų priešininkams rūpi ir pagalba moterims krizinio nėštumo atvejais, tikrai nereiškia, kad abortų šalininkai turėtų priešintis tokiai pagalbai. Priešingai, dažnai būtent tuo ir remiasi šalininkų argumentacija -reikia ne drausti, o visomis išgalėmis padėti kitais būdais išspręsti sudėtingas situacijas. Bet, pasirodo, tik ne tuo atveju, jeigu tą pagalbą siūlo abortų priešininkai ar politiniai oponentai.
Mitas Nr. 3: Našlaičiai ir įvaikinti vaikai auga nelaimingi
Kiek žinau, naujagimiai yra itin paklausūs tarp įsivaikinti norinčių šeimų. Tai net ir gyvybės langelis daugelyje situacijų gali būti geresnis pasirinkimas, nei abortas. Oponentai prieštarauja, kad “Vaikai dažnai patiria stiprią psichologinę traumą, kai sužino, jog yra įvaikinti.” [3] Vargu, ar tokios traumos galimybę galima lyginti su prarasta teise į gyvenimą. Tyrimas JAV rodo, kad apie 88% įvaikintų vaikų yra laimingi ir demonstruoja gerą socialinį elgesį. Iš tikrųjų, pasirodo, įvaikinti vaikai yra net laimingesni, lyginant su bendra populiacija:
Tyrimas Nigerijoje rodo, kad tik apie 20% našlaičių jaučiasi nelaimingi, o tam daugiausiai įtakos turi maisto trūkumas.
Mano nuomone, šie skaičiai įrodo, kad niekas iš mūsų neturime moralinės teisės spręsti, kas yra vertas gyventi, kas ne. Kadangi patys esame dėkingi už gyvenimą ir už tai, kad nebuvome abortuoti, nėra priežasčių manyti, kad taip pat nesijaus ir bet kas kitas.
Mitas Nr. 4: Už neplanuotą nėštumą yra atsakinga tik moteris
Faktas, kad prie neplanuoto nėštumo visada prisideda du asmenys – vyras ir moteris. Todėl neteisinga yra visą atsakomybę, susijusią su nesaugaus lytinio akto pasekmėmis, suversti moteriai – vyrai taip pat turi būdų, kaip išvengti nepageidaujamo nėštumo, pradedant kontracepcijos (prezervatyvų) naudojimu, baigiant lytinio akto nutraukimu. Tačiau panašu, kad kai visa atsakomybė (na, išskyrus alimentus, kurių galima lengva išvengti, paskatinus pasidaryti abortą) yra užkraunama moteriai, vyrai ne visada yra suinteresuoti atsakingai žiūrėti į naujos gyvybės pradėjimo “riziką”. JAV daugėja atvejų, kai lytinio akto metu vyras slapčia, be moters sutikimo, nusimauna prezervatyvą. Akivaizdu, kad rizikos, susijusios su neplanuotu nėštumu, yra neproporcingai pasiskirčiusios – tiek fizinę, susijusią su pačiu nėštumu, tiek moralinę dėl sprendimų, susijusių su abortu, tiek didžiąją dalį finansinės naštos auginant vaiką neša moteris. Tas nėra teisinga.
Argumentai “Už pasirinkimą”
1. Abortas – trauma, todėl jį priėmusioms moterims yra reikalingas palaikymas, o ne priekaištai
Negaliu ginčytis, kad šis sprendimas yra itin sunkus, ir turi neabejotinas pasekmes gyvenime. Žinoma, smerkti šį sprendimą jau priėmusių moterų nereikia, reikia jas palaikyti – ir atjauta, ir malda, ir kitom priemonėm pagal galimybes. Bet tas palaikymas tikrai neturi būti toks, kuris skatintų lengvabūdiškai priimti tokius sprendimus naujai su tokia situacija susidūrusius žmones. Argumentas, kad visuomenės palaikantis požiūris nepadidina abortų skaičiaus, skamba panašiai, kaip “alkoholio reklama neturi įtakos alkoholio vartojimui”. Nėra teisinga maskuoti tiesą, siekiant sumažinti jos daromą neigiamą poveikį. O ir tokių priemonių veiksmingumas dažnai būna laikinas – net jei ir pavyks save įtikinti, kad nepadarei čia nieko blogo, vargu, ar tuo patikės sąžinė. Ir jei kažkada gyvenime atsitiks taip, kad jos įsiklausysi, viskas gali sugrįžti su dar didesne jėga.
Dar daugiau – tyrimai rodo, kad mamos kūne – pvz. kraujyje, širdyje, smegenyse tiek po gimdymo, tiek nutraukus nėštumą, yra aptinkama vaisiaus ląstelių ir DNR. Nėštumo metu vaisiaus DNR kiekis mamos kraujyje yra toks, kad jo užtenka nustatyti įvairius vaisiaus apsigimimus. Tačiau tų vaisiaus ląstelių moters kūne gali likti ir visą gyvenimą. Yra teigiančių, kad tai gali būti priežastis, dėl ko dalis moterų niekaip negali užsimiršti ir susitaikyti net ir su seniai atliktais pasirinkimais – po aborto tau lieka ne tik prisiminimai, bet ir realios tavo negimusio vaiko ląstelės, kurios turi neabejotinos įtakos moters organizmui ir savijautai.
Todėl žmonėms, kurie šiuo metu yra krizinio nėštumo situacijoje, reikalingas tikrai ne palaikymas daryti abortą, bet visapusiška pagalba ir užtikrinimas, kad jeigu tikrai situacija nepasikeis ir nebus galimybės pasirūpinti naujagimiu, visuomenė yra pasiruošusi tai padaryti.
Nenuoseklus analogiškų situacijų vertinimas
Įsivaizduokime, kad kokia nors nelaimė atsitinka žmogaus artimam giminaičiui ir jisai tampa nesavarankiškas – priklausomas nuo aplinkinių rūpesčio. Na, ir pvz. dėl covid-19 situacijos 9 mėnesius nebūtų galima jo atiduoti slaugyti kam nors kitam. Labai jautri ir nepatogi situacija – kad galėtų jį slaugyti, žmogus turėtų mesti darbą, aukoti dalį savo gyvenimo. O dar ir finansinė našta – nepakeliama. Tai labai sunkus sprendimas ir didelė trauma yra sugirdyti jam to cianido. O tada, kaip tik tuo momentu, kai žmogui labiausiai reikalingas palaikymas ir supratimas dėl tokio sunkaus sprendimo, visuomenė ima jam priekaištauti. Ir dar po teismus už žmogžudystę tampo – kokia neteisybė!
Arba imkim kitą pavyzdį – lyg ir atrodo aišku, kad mirties bausmė nėra geras dalykas – kas mes tokie, kad nuspręstume, kas vertas gyventi, kas ne, ar ne? Tai išspręskim šią moralinę dilemą mirties nuosprendį priimdami kolektyviniu būdu, kad niekas nesijaustų atsakingas, beigi duodami nurodymą sušaudyti žmogų daugiau nei vienam egzekutoriui – jeigu nežinosi, ar tavo kulkos buvo pilnos, ar tuščios, tai kaip ir problemos nebebus. Na, ne – problema ne tai, kad kažkas blogai jaučiasi dėl padarytų nemoralių sprendimų, o pačiuose nemoraliuose sprendimuose. Abortų šalininkų gretose turbūt neatsiras daug mirties bausmės šalininkų, o kame čia esminis skirtumas? Ir vienu ir kitu atveju mes prisiimam teisę spręsti, kas yra vertas gyventi, o kas ne.
Žinoma, būsiu užsipultas, kaip aš drįstu lyginti abortą su mirties bausme ar neveiksnių suaugusiųjų žudymu. Analogijos nėra tobulos, skirtumų tikrai galima rasti, bet esmė tame, kad negalima filosofiniais pamąstymais ir mitais dangstyti faktų, nulemiančių sprendimus, kurie turės neabejotinų pasekmių to sprendimo autorių gyvenime. Net jei tai ir padėtų jiems lengviau priimti tą sprendimą ir susitaikyti su pasekmėmis. Nesakau, kad reikia drausti abortus, bet kiekvienas, kuris renkasi tokį kelią, turi žinoti, ką jis renkasi. Gal tuomet turėtume mažiau tokių ir tokių istorijų, o daugiau tokių ir tokių.
2. Nėštumas yra išbandymas moters sveikatai
Moteris turi teisę į gyvenimą ir niekas negali jos versti aukoti savo sveikatą ar gyvybę.
Taip, nėštumas yra išbandymas, kaip ir daugelis kitų išbandymų, kurie gali nutikti gyvenime, nori to, ar nenori. Šaukimas į kariuomenę yra išbandymas vyro sveikatai, turintis pasekmių karjerai ir galintis padaryti didelę įtaką visam gyvenimui. Bet nesiūlome gi tiems, kuriems tai neatrodo priimtina jų situacijoje, galimybės legaliai atsikratyti to, kuris tave į kariuomenę pašaukė.
Remiantis Higienos instituto 2019 m. Lietuvos visuomenės sveikatos pokyčių apžvalga, 2007-2017 m. Lietuvoje 100 tūkstančių gimdymų teko nuo 0 iki 9,8 nėščiųjų ir gimdyvių mirčių. Akušerinė pagalba laikoma gera, kai šis rodiklis neviršija 10, taigi, Lietuva atitinka šias gaires. Šiuos skaičius palyginus su abortų skaičiumi, matome, kad vaikeliui tenka tūkstančius kartų didesnė rizika neišgyventi dėl atitinkamo savo tėvų pasirinkimo, negu mamai – dėl priežasčių, susijusių su nėštumu.
Nesiimsiu vertinti, ar 0,01% rizikos lygis yra pakankamai didelis, kad jį būtų galima naudoti kaip pakankamai rimtą argumentą nėštumui nutraukti. Tik noriu priminti, kad tais atvejais, kai nėštumas yra rizikingas gyvybei, tai net ir mūsų taip kritikuojamoje Lenkijoje abortai vis dar yra legalūs.
3. Abortų uždraudimas nesumažina daromų abortų skaičiaus
Panašu, kad tyrimai iš tiesų rodo legalaus aborto sąryšio su mažesniu atliekamų abortų skaičiumi tendencijas. Tiksliau, tyrimai rodo, kad abortų legalizavimas ar uždraudimas neturi įtakos abortų poreikiui – jie vienais ar kitais būdais šiaip ar taip yra atliekami. Daugiausiai įtakos iš tiesų turi lytinis švietimas ir kontracepcija. Tyrimai taip pat teigia, kad švietimas vien mokant susilaikyti nuo lytinių santykių nepadeda sumažinti jų kiekio nepilnamečių tarpe. Dažnai tai veda į kvailokas situacijas, kai pastojusios mergaitės teigia neturėjusios lytinių santykių.
Tačiau keistas dalykas, kad kalbant apie švietimą mokyklose, yra priešpastatomi du svarbūs dalykai – maždaug arba galimas tik ruošimo šeimai švietimas (kurio pagrindas – susilaikymas), arba tik lytinis švietimas (kurio esmė – jeigu statistiškai dauguma nepilnamečių šiaip ar taip santykiauja, tai priimkim tai kaip normą, tik pasistenkim, kad tiesioginių pasekmių (abortų) būtų kuo mažiau, o netiesiogines pasekmes ignoruokim). Apie tarpinį variantą, derinantį šiuos abu priėjimus prie lytinio švietimo, kažkaip nėra tekę girdėti, gal ką praleidau?
4. Abortas – tai ne bendruomenės sprendimas, o asmeninis moters pasirinkimas
Ir dėl to negali būti taikoma jokia prievarta. Deja, moteris nėra vienintelis asmuo, susijęs su vaikelio pradėjimu. Tačiau sprendimas, kaip teigiama, kažkodėl yra tik vienos moters. Tyrimai rodo, kad dalis vyrų pakankamai sunkiai išgyvena žinią apie abortą. Jeigu vyras nelaiko savo vaiko jo mamos kūno dalimi, kaip galėtų toliau vystytis gyvenimas ir santykiai su moterim, vienasmeniškai nusprendusia nužudyti jo vaiką? Taigi, mažų mažiausiai tai turi būti ne asmeninis moters, o abiejų tėvų bendras sprendimas.
Tačiau kaip čia išeina, kad kai kalba pasisuka prie neįgalaus, neveiksnaus, bet jau gimusio žmogaus teisių, tai jau pasidaro bendruomenės sprendimas? Kodėl mes įžvelgiam neįgalių, neveiksnių ar komoje esančių asmenų teisę į gyvybę, kurią bendruomenė turi ginti, o abortų atveju – ne? Nors šių asmenų keliamų nepatogumų laikas nėra apribotas 9 mėnesiais, gali tekti jais rūpintis ir visą jų gyvenimą, tačiau netgi savanoriškas teisės į gyvybę atsisakymas (eutanazija) Lietuvoje nėra leidžiamas. Bet vaikeliu pasirūpinti 9 mėnesius ir tada, jei tikrai nėra kito pasirinkimo, atiduoti įvaikinimui, nėra dalykas, kuriuo turėtų būti suinteresuota visuomenė? Ypač mūsų, Lietuvos atveju, kur gyventojų skaičiaus mažėjimas yra viena didžiausių ateities problemų? Kodėl tuo neturėtų būti suinteresuoti tie, kurie laukia nesulaukia, kol atsiras vaikelis, kurį jie galėtų įsivaikinti? Mano galva, abortas yra vienas savanaudiškiausių sprendimų, kokį tik gali priimti žmogus per visą savo gyvenimą.
5. Abortas ne visada yra pačios moters pasirinkimas
Tikrai, abortas gali būti paskatintas aplinkos spaudimo – vyro ar tėvų palaikymo trūkumas, draugai ir visuomenė tikrai dažnai prisideda prie neapgalvoto sprendimo. Bet pasekmes sunkiausiai išgyventi tenka pačiai moteriai. Jeigu visgi nepavyktų savęs iki galo įtikinti, kad čia nieko blogo nepadarei, ir ateityje kiltų sąžinės priekaištų, labai tikėtina, kad griūtų santykiai ir su prie to sprendimo prisidėjusiais asmenimis. Nors renkantis abortą, kaip tik ir norėta tuos santykius išsaugoti. Man čia skamba, kaip argumentas prieš abortus, bet, pasirodo, gali būti sėkmingai naudojamas ir juos ginant.
Argumentai “Už gyvybę”
Gyvybė – svarbiausia, ją reikia saugoti bet kokiomis priemonėmis
Na ir pabaigai pakomentuosiu, kodėl nestoviu kitoje barikadų pusėje, kur atstovaujama nuomonė, kad gyvybė nuo pat jos pradėjimo momento yra aukščiau visko. Šioje pusėje teigiama, kad mes, kaip visuomenė, negalim jokiais būdais, įskaitant balsavimą per rinkimus, kolaboruoti su tais, kurie apsiima spręsti, kurias gyvybes turime teisę nutraukti.
Pirmas dalykas – reikia atskirti abortų legalumą nuo jų moralumo. Moraline prasme atsakymas, mano galva, yra vienareikšmiškas. Tačiau legalumo prasme, visgi būčiau linkęs nebūti kategoriškas – jeigu Dievas mums davė laisvą valią, manau, kad ir mes galim palikti šio sprendimo vertinimą Dievo teismui.
Kodėl šis atvejis kitoks, lyginant su kitais, suaugusiųjų žmonių gyvybės nutraukimo atvejais? Mes, krikščionys, tikime, kad po mirties mūsų laukia amžinasis gyvenimas, jeigu tik per gyvenimą per daug neprisidirbsime. Didžiausia meilė, kurią galime parodyti artimui – tai jo nukreipimas dangaus karalystės kryptimi. Kadangi negimę kūdikiai patys nėra nieko prisidirbę, galima tikėtis, kad jie keliauja tiesiai į Dievo karalystę. Čia dar galima ir pusiau juokais paspekuliuoti, kad gal Dievui jo karalystėje net ir reikalingos tokios mažiausiųjų sielos, nes suaugusiųjų sielos šiais laikais – deficitas?
Dar daugiau, pažiūrėkim, ką Šv. Raštas sako šita tema:
22 Jei besimušantys vyrai užgautų nėščią moterį ir ją ištiktų persileidimas, betgi kitokio sužalojimo nebūtų, kaltasis turės mokėti tiek, kiek iš jo reikalaus moters vyras teisėjų akivaizdoje. 23 Tačiau jei sužalotų, tuomet atiduosi gyvybę už gyvybę, 24 akį už akį, dantį už dantį, ranką už ranką, koją už koją, 25 nudeginimą už nudeginimą, žaizdą už žaizdą, mėlynę už mėlynę.
Iš 21, 22-25
Atrodo, kad moters sužalojimas yra traktuojamas rimčiau, nei sukeltas persileidimas, t.y. abortas. Iš to seka išvada, kad aborto atveju mums turėtų rūpėti ne tiek negimusių kūdikių, kiek jų atsisakiusių moterų išganymas. O čia tai jau tikrai yra “mano siela – mano pasirinkimas”, negalim gi visų žmonių jėga nuvesti į išganymą.
Apibendrinimas ir siūlymai
Taigi, pabandysiu reziumuoti:
- Genetikos ir embriologijos mokslų požiūriu embrionas yra unikali žmogiška gyvybė nuo jos pradėjimo momento. Jeigu kažkas Jums aiškins kitaip, galit duoti nuorodą į šį straipsnį, arba į šį, kuriame bandau apžvelgti situaciją mokslo bendruomenėje.
- Abortų šalininkų pusėje vyrauja nuomonė, kad embriono vertė yra mažesnė, nei moters gera savijauta ar patogus gyvenimas. Galime daug apie tai diskutuoti, bet vargu, ar pavyks kuriai nors pusei priversti kitą pusę persigalvoti.
- Todėl svarbiausia yra siekti, kad dalykai būtų vadinami savo vardais. Mano nuomone, mokslas duoda pagrindo teigti, kad abortas yra nužudymas – likusio gyvenimo atėmimas iš ką tik pradėjusio vystytis žmogaus, atliktas laisva valia ir savo apsisprendimu.
- Tai, kad embriono vystymuisi yra reikalingas mamos kūnas, nepadaro jo mamos kūno dalimi, ar mažiau vertingu žmogumi. Kad ir ne savarankiškas, bet tai vis tiek žmogus, kuriam, kaip ir daugeliui mūsų, reikalingas rūpestis ir priežiūra. Tai, kad embrionui reikalingas konkretaus žmogaus rūpestis, iš esmės nelabai ką keičia.
- Nesiginčiju, kad gali būti situacijų, kai abortas iš tiesų atrodo kaip vienintelis priimtinas pasirinkimas. Bet šis sprendimas yra per sudėtingas, kad jį galėtų priimti kiekvienas iš mūsų pats asmeniškai. Lygiai taip, kaip kiekvienas iš mūsų negalim spręsti, ar COVID-19 virusas egzistuoja ir kaip su juo kovoti, arba ar skiepai sukelia autizmą, ar ne. Tokiems dalykams mūsų kompetencijos yra per siauros – mes paprasčiausiai galime kažko nežinoti, todėl abortas mums gali tik atrodyti kaip vienintelis galimas pasirinkimas.
- Pagrindinės problemos, kurias, mano nuomone, reikėtų išspręsti:
- kad su nesaugiu lytiniu aktu susijusios rizikos būtų valdomos laiku – prieš įsitraukiant į tokį aktą, arba jo metu;
- kad abi lytiniame akte dalyvaujančios pusės vienodai rimtai vertintų rizikas, susijusias su naujos gyvybės pradėjimo galimybe;
- kad abortai nebūtų daromi lengvabūdiškai ir neapgalvotai;
- Tam galėtų pasitarnauti tokios priemonės:
- Dalies atsakomybės už abortus perkėlimas vyrams. Kadangi neteisinga yra tai, kad su kiekvienu neplanuotu apvaisinimu yra susiję du asmenys, tačiau rezultate neproporcingai daugiau naštos tenka moteriai, būtų galima galvoti apie priemones, kurias įvedus vyrams atsirastų didesnė motyvacija išvengti neplanuoto nėštumo. Yra įvairių siūlymų – nuo kastracijos ar sterilizacijos, iki apčiuopiamų finansinių baudų abortų atveju. Būtų įdomu, kiek neplanuotų nėštumų skaičių pakeistų bet kokios priemonės, kurios bent kažkiek sulygintų vyrų atsakomybę su tuo, kokią ją neša moterys.
- Aiškus įvardinimas, gal net įstatymų lygiu, kad abortas yra gyvybės nutraukimas, ir kad mes, kaip visuomenė, esame suinteresuoti tą gyvybę apsaugoti.
- Įteisinta privaloma konsultacija su krizinio nėštumo specialistais prieš darantis abortą [3]
Taigi, kviečiu visus brolius ir seses stovėti tiesoje ir nepasiduoti abejotiniems kitos pusės argumentams, kad ir kaip aktyviai jie būtų skelbiami.
[1] – labiausiai šiuo ir šiuo, kurie labiausiai užkabino, bet yra daugybė ir kitų įrašų, kuriuose skelbiami labai panašūs argumentai.
[2] – aš nemačiau, žmona pasakojo, berods Valanda su Rūta laidoje. Nuorodos neturiu.
[3] – Šie specialistai galėtų turėti tik patariamąją teisę. To užtektų, kad gautume įdomios statistikos – kiek žmonių pasikonsultavę su specialistais nusprendė vaikelį auginti patys, kiek nusprendė gimdyti, bet vaikelio patys neauginti, o kiek vis dėlto nusprendė darytis abortą. Pagal šią surinktą statistiką būtų galima daryti išvadas, ar tokios konsultacijos duoda rezultatų, ar ne. Konsultuoti turbūt galėtų bet kokia iš daugelio tam tikslui įkurtų organizacijų, ją rinktis galėtų pati moteris. Galbūt būtų teisinga, jeigu šios organizacijos gautų finansavimą priklausomai nuo to, kiek gyvybių pavyko išgelbėti. Žinoma, galima įžvelgti tame įvairių rizikų. Kažkas gal kreipsis į tuos specialistus net iš tikrųjų ir nenorėdami darytis aborto, už “atkatą” ar pan. Kažkam gal bet koks laiko gaišimas atrodys nepriimtinas, nes kuo vėlesnis nėštumas, tuo labiau vaisius “yra žmogus”. Bet tokias rizikas, mano manymu, yra įmanoma suvaldyti.
P.S. jeigu kažkam kils noras užsipulti, kad vyras neturi teisės moterims aiškinti nieko apie abortus, tai čia didžioji dalis minčių yra mūsų su žmona išdiskutuotos kasdieniuose pokalbiuose apie dalykus, aš viską tiesiog surašiau, kaip mūsų bendrą poziciją. Tai paieškokit kitų argumentų 🙂