Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip maži vaikai, niekaip neįeisite į dangaus karalystę.
Mt 18, 3
Vaikai yra neabejotinai geriausias dalykas, nutikęs mano gyvenime, neskaitant žmonos ir Dievo. Šiek tiek banalu yra šnekėti apie tai, ko šiaip ar taip neturintys vaikų nesupras, o turintys žino ir patys. Tačiau manęs nesiliauja stebinti tai, kaip tapimas tėvu perkeičia gyvenimą. Tai, kas anksčiau atrodė nepatrauklu ir net atgrasu, staiga pasidaro didžiausios laimės šaltiniu. Kažkada juokas ėmė iš mamyčių ir tėvelių, susirinkusių į krūvą, ir, atrodo, neturinčių apie ką daugiau šnekėti, kaip tik apie vaikus. Mes su žmona viens kitam žadėjom, kad patys tai jau tokie tikrai nebūsim. Tai ir nesam – nes karantinas, tai su niekuo nesusitinkam 🙂 Bet tos kalbos apie vaikus nebeatrodo tokios nuobodžios, kai tai yra esminė tavo gyvenimo dalis. Jeigu su kažkuo negali kalbėtis apie Dievą, tai kalbėkis bent jau apie vaikus, nes tėviška meilė yra turbūt artimiausia dieviškai meilei. Dar geriau, kai gali kalbėti apie Dievą ir vaikus vienu metu – tą aš čia dabar ir pabandysiu padaryti.
Džiaugiuosi, kad galėjau visiems savo mažiesiems niekšiukams paskirti po metus atostogų ir augti kartu su jais. Kadangi su pirmaisiais dviem buvo pakankamai džiaugsmų, vargų ir įvairiausių emocijų, atrodė, visko užtenka, gyvenam pilnatvėje ir nieko keisti nesinori. Tačiau, kai atsivėrus Dievo meilei ir gyvybei gimė trečiasis, atrodo, visos gerosios emocijos pasidaugino daug kartų, ir ne tik dėl to, kad kiekvienas vaikas padaugina meilės šeimoje, bet ir dėl to, kad augindami šį mažylį mes labai aiškiai patiriam Dievo meilę mums, ko neturėjom su pirmaisiais.
Štai, kokie dalykai apie Dievo santykį su mumis man atsivėrė beauginant vaikus (nuolat pildoma):
- Kai vaikas kelia rankas į viršų ir sako “opapa”, ar kažką panašaus – nelabai įmanoma jo nepaimti ant rankų, kad ir koks pavargęs tuo metu jaustumeis. Taip ir mūsų Tėvas danguje, kai mes jį šlovindami keliam rankas į viršų, negali nepaimti mūsų į savo glėbį, kad ir kiek prisidirbę mes būtume.
- Kai jau paimi vaiką ant rankų, tą pačią akimirką prasideda reikalavimai – nešk jį vienur ar kitur, lenkiasi, siekia kažko, paduok tą dūžtantį ar kitą jam pavojingą daiktą.. Taip ir mes, nors ir prašom Viešpaties vedimo, nors ir keliam rankas į jį, kad būtume paimti į jo glėbį, vos gavę progą, pradedam jam aiškinti, reikalauti visokių žemiškų smulkmenų, melsti to, ko mums reikia, kas mums atrodo svarbiausia, lyg jis pats to geriau už mus nežinotų.
- Nesvarbu, kad mama užsiėmus, o tėtis stovi šalia laisvas, vaikas vis tiek pirmiausia pabandys laimę pasiprašyt ant rankų pas mamą. Nes tokiu atveju tėtis iš karto atbėga mamai į pagalbą ir čiumpa vaikelį. Tuo tarpu jeigu prašosi iš karto pas laisvą tėtį ant rankų, tai tas kartais dar pasimaivo, bando pakalbint, pažaidint, pasiūlyt kokių kitų užsiėmimų, nes nu kiek gi galima nešioti. Taip ir mes, norėdami Dievo malonių, turim jų prašyti per savo motiną – Mariją.
- Vos pradarius sandėliuko duris, vaikas veržiasi į jį, ir tada – tiesiai prie kopėčių. Ropščiasi, lipa ant jų aukščiausios pakopos, užsilipęs apsidairo ir žiūri, kad nėra ten kas veikti. Ir tada – tėti, nukelk! Taip ir mes, lipam karjeros laiptais, pastatom ją aukščiau visko, į darbus sudedam visas savo pastangas ir laiką, o užlipę žiūrim, kad nieko ten gero. Nors ir matom, kad santykiai šeimoje ir viskas aplink griūva, bet nulipti patiems jau kartais ir nebeišeina. Palaiminti tie, kuriuos Viešpats švelniai nukelia ir leidžia gyventi paprastą, ramų gyvenimą, pirmenybę teikiant svarbiausiems dalykams – šeimai, bendrystei, artimo meilei, tarnystei ir pan.
- Vaikas judindamas rankytę užgauna mamą – ji, nurijus skausmą, sako “vaikeli, aš irgi tave myliu”. Taip ir Dievas mus myli, nepaisant to, kaip mes jį daužom ir trankom savo nuodėmėm.
- Vaikas vaikšto sofos kraštais, pradžioj nedrąsiai – pasiprašo rankos, bet vos prakutęs atstumia tą ranką, atsisako bet kokios pagalbos – maždaug, aš pats. Bet ar tėtis bent akimirkai nusisuka? Ne tik kad nenusisuka, bet dar ir laiko rankas paruoštas, kad tik spėtų pagaut vaikui suklupus. Taip ir Dievas, nepaisant to, kad mes norim viską spręst, daryt ir rinktis patys, nors ir atstumiam Jo žodį ir jį patį, Jis visada lieka šalia ir laukia, kada mes ištarsim „Viešpatie, gelbėk mane!“ (Mt 14, 30).
- Čia jau vyresnėliai, tie, kur dvyniai, susipešę šaukia vienas ant kito tu toks, tu anoks, o tu iš vis negražus.. Nesvarbu, kad šiaip ne daug kas juos atskiria 😉 Taip ir mes atrodom Tėvui su savo puikybe, lygindamiesi vieni su kitais, statydami save aukščiau kitų, kai realiai visi esame visiškai vienodi – ir vienodai mylimi, ir vienodai niekam tikę.