Įsivaizduokim tokį atsitikimą Egipte Mozės laikais. Mozė sušaukia izraelitus ir liepia kiekvienai šeimai papjauti avinėlį ir apšlakstyti jo krauju duris, kitaip Viešpats negalėsiąs užkirsti kelio naikintojui įeiti į jų namus. Visi išsiskirsto vykdyti, kas prisakyta, tačiau žymus rašto aiškintojas Donatas (kiekvienas čia įsirašykite savo vardą), atsako: nesąmonė! Viešpats nežudo savo žmonių! Kam man pjauti avinėlį ir tepliotis jo krauju, juk tai nežmoniška! Aš Viešpačiui ir taip esu gerai žinomas, nepaliauju lankęsis Jo šventykloje, nuolat meldžiuosi ir visą gyvenimą paskyriau tarnauti Jam, atvedžiau pas jį ne vieną nusidėjėlį! Aš Jo geriau maldoje paprašysiu, ir Viešpats aplenks mano namus, šitokiu būdu nereikės nei pačiam susitepti krauju, nei savo namų durų terlioti!
Kaip manot, kaip būtų tokia istorija pasibaigusi Donatui ir jo namams? Sekantis skyrius galėtų prasidėti šitaip:
Viešpats žiūri iš aukštai į kančiose šaukiantį Donatą: Viešpatie, kodėl su manim šitaip pasielgei!? Aš visą gyvenimą buvau tau ištikimas, negi nepelniau tavo palankumo? Viešpats atsako: Donatai, Donatai… Iš tiesų, buvai rinktinis mano karys, atvedęs pas mane daugiausiai sielų per visą Izraelio istoriją. Na ir kodėl tau reikėjo nepaklausyti manęs, kai tau Mozės lūpomis aiškiai nurodžiau, ką turi daryti? Buvai taip arti šventumo, o dabar gi gyvenimą baigei puikybės kardu nužudęs savo pirmagimį ir pražudęs savo paties sielą. Iš tiesų iš tiesų sakau tau, ne naikintojas, vykdydamas mano nurodymą, pražudė tave ir tavo namus. Kaltė gula ant tavęs, nepaklausiusio to, ką tau labai aiškiai buvau liepęs.
Kaip ten viskas klojosi toliau, sunku pasakyti, reik tikėtis, kad Viešpaties gailestingumas išskaistino Donato sielą ir jis rado kelią į Tėvo namus, bet viskas būtų buvę daug paprasčiau, jeigu Donatas nebūtų priešinęsis tam, kas jam liepiama, ir tiesiog nuolankiai įvykdęs viską, ką Viešpats jam sako, net jeigu tam ir nepritaria.
Kokia ši išgalvota istorija aktuali šiandien! Kiek daug tikinčiųjų atmeta visus įmanomus raginimus saugoti save ir kitus! Ar turime pagrindo teigti, kad prievolė dėvėti kaukę, tam, kad virusas-naikintojas neįeitų į mūsų kūnus, nėra nuo Dievo? Paprastesnės užduoties negali būti – dėvėti kaukę! Sutikime, Mozės nurodymai izraelitams buvo daug sudėtingesni ir galėjo skambėti daug įtartiniau, nei paprasčiausiai dėvėti kaukes, bet kažkaip jie visi sugebėjo jam paklusti, ir dėl savo nuolankumo buvo išgelbėti. Tuo tarpu mes skelbiam šventus karus prieš bet kokį saugojimąsi pandemijos akivaizdoje ir tikimės, kad Viešpats mus išgelbės nuo viruso!
Kažkaip nepamenu Šv. Rašte nė vienos istorijos, kur būtų išgelbėti žmonės, nesugebėję nuolankiai atsiduoti aplinkybėms ir vykdyti tai, kas jiems priklauso, nenusižengiant krikščioniškai moralei ir neišsižadant savo tikėjimo. Argi Viešpats būtų išgelbėjęs Šadrachą, Mešachą ir Azarją, jeigu jie, užuot nuolankiai leidęsi įmetami į ugnį, būtų išsitraukę ginklus ir pareiškę, kad Viešpats padės jiems nugalėti visą karaliaus sargybą? Argi Danielius, ar Paulius ir Silas būtų pelnę Dievo malonę ir būtų išgelbėti, jeigu būtų priešinęsi savo valdžios žiauriems sprendimams jų atžvilgiu? Taip ir mes šiandien Dievo pagalbos galim tikėtis tik tuo atveju, jeigu su nuolankumu vykdysim teisėtus savo valdžios reikalavimus, kurie neprieštarauja nei krikščioniškai moralei, nei kaip nors kitaip žeidžia mūsų tikėjimą, o tik stengiasi sumažinti riziką užkratui pasklisti nevaldomai ir tikisi išgelbėti vieną kitą gyvybę. Prisiklausom visokiausių nuomonių, tačiau reikia pripažinti, kad patys neturime nei pakankamai informacijos, nei kompetencijos spręsti, kokios priemonės yra reikalingos konkrečioje mūsų šalies situacijoje, tai kodėl taip nenorime pasitikėti tais, kuriuos patys išsirinkom priiminėti atitinkamus sprendimus sudėtingose situacijose? Jeigu saugodamiesi visgi kažkokiais būdais užsikrėstume, tuomet tikiu, kad mūsų tikėjimas galėtų mus išgelbėti. Tačiau mano Dievas, jeigu aš jį tinkamai pažįstu, nepildo mūsų prašymų, jeigu jie neveda mūsų į išganymą. Taigi, vargu ar jis išklausys mūsų prašymą apsaugoti nuo viruso, jeigu mes patys nesisaugosim: toks Jo įsikišimas augintų mūsų puikybę ir įsitikinimą, kad mes galim daryti ką norintys, nes „Dievas su mumis“, ir mus išgelbės.
Suprasdami, kad jeigu mes nesisaugojam, tai mūsų šansai užsikrėsti yra tokie patys kaip ir visos likusios netikinčios populiacijos, turėtume suvokti, kad jeigu dėl savo nesisaugojimo kažką užkrėstume ir tai jiems baigtųsi sunkia liga ar net mirtimi, mes galėtume būti teisiami už netyčinę žmogžudystę (jei ir ne dabar, tai paskutiniajame teisme). Dar daugiau, žinant, kaip aktyviai yra nušviečiama visuomenė apie kiekvieną naują viruso židinį, taip atsitikus dar ir suduotume rimtą smūgį Bažnyčios reputacijai – vargu, ar sekuliari visuomenė labai teigiamai atsilieptų apie gausiai užkratą išplatinusius tikinčiuosius, kurie nesisaugojo, nes „Dievas juos išgelbės“, ir tuomet sudominti Gerąja naujiena apie šią istoriją girdėjusius žmones taptų dar sunkiau.
„Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui“ – sako Viešpats, ir nuolankiai eina krikštytis, nors ir neturi už ką atgailauti, nors ir turėtų krikštyti pats. Siekiame būti panašūs į Jėzų, tad šį kartą paklausykim, kas mums sakoma, ir elkimės taip, kaip jis – nuolankiai saugokimės, net jei galvojame, kad tai nebūtina. O jeigu net toks paprastas dalykas – tvarkingai dėvėti kaukę, atrodo per sunkus, semkimės stiprybės iš šventųjų, kurių nuolankumas išlaikė tikrai visai kito lygio kankinimų išbandymus.